2024 m. gegužės 19 d., sekmadienis

Gyvenimas laiko upėje

 

Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ 1 Kor 3,16


Daugelis mūsų ieškome dvasinio ryšio, gilesnės prasmės ir išminties priimti sprendimus, kurie būtų naudingi ir mums, ir kitiems. Norime nugyventi visavertį gyvenimą, pažinti visas jo puses ir džiaugtis tuo, ką sukūrėme. Vien protu ir ego norais to niekada nepasieksime. Nes ego neturi reikiamos galios ir išteklių, kad galėtų priimti esminius sprendimus ir juos įgyvendinti bei tinkamai vesti jus gyvenimo keliu.

Gyvenimas milžiniškoje Visatoje nuolat juda, banguoja. Visata nuolat kinta laiko upės tėkmėje. Viskas juda tikslo link. Sunku pasakyti, kiek laiko praėjo ir kiek jo dar bus. Mes esame mažytė gyvenimo dalelytė, mažyčiame laiko tarpe. Nuo mūsų beveik niekas nepriklauso. Kadangi tiek kiekvieno iš mūsų gyvenimo laikas ir tiek mes, patys – esame daugiau negu mikroskopiškai maži. Viskas, kas buvo, yra ir bus sukurta- atitinka Kūrėjo užmojį, atspindi Jo planą. Viskas, kas atitinka Jo planą suklesti, o kas neatitinka Jo plano- išnyksta. Taigi gyvename nepaprastame, aukštesnio proto tobulai sustyguotame procese, kurio esame nepajėgūs valdyti. Galbūt tikite, jog esate visiškas savo laimės kalvius, bet taip nėra. Tik maža apimtimi galime valdyti savo likimą. Net ir ši maža žmogaus valios laisvė atspindi Kūrėjo kūrybinę galią. Kūrėjo valia skleidžiasi per šventąją Dvasią. Ši viso pasaulio varomoji jėga, pasireiškia kaip nepaliaujamas judėjimas pirmyn, iš kurios viskas kyla, atsiranda. Ji tokia svarbi mūsų pasauliui, kad krikščionybėje Ji yra trečias dieviškas asmuo. Žmogus šios aukštesnės jėgos savo penkiais pjūčių organais nejaučia. Dėl to jam kartais yra nepaprastai sunku suprasti, ne tik ko iš jo nori gyvenimas, Kūrėjas, bet ir kas aplamai gyvenime vyksta. Visiškai susipainiojama ir paskęstama rūpesčiuose, kančiose, bėdose, sielvarte ir t.t. Todėl be Dvasios pajautimo, jos supratimo žmogus niekada negalės patenkinti svarbiausią savo poreikį- išgyventi pilnatvę, prasmę bei būti laimingu. Dar daugiau- gyvenimas ne pagal šv. Dvasią sukelia dar didesnius vargus, kančias, nesėkmes net priešlaikinę mirtį. Mažesni gerą ar blogą išgyvena mažesniu mastu, o didesni- didesniu mastu, nes Dvasia juda savo tikslo link. Šventieji, arčiau Kūrėjo esantys sako, jog Kūrėjas nori drauge su mumis, kaip su partneriais, nuolat kurti pasaulį. Taigi šventoji Dvasia visada išmintinga ir praktiška. Ji kuria mažiausio pasipriešinimo kelią tiems, kurie atitinka Kūrėjo planą. Todėl siekdami laimės gyvenime turime būti geri ir patikimi Dvasios partneriai.

Tačiau kaip pajusti šventąją Dvasią? Ji nelinkusi ateiti į tą žmogaus širdį, kurioje dunda pasaulio tuštybės būgnai ir vieši neįžengiami nuodėmių brūzgynai, kurioje nėra ramybės ir tylos. Nes tokiame žmoguje mažai sąmoningumo, jo širdis praradusi jautrumą Dvasiai. Šioje vietoje noriu atkreipti dėmesį, jog dėl to religijos ir dvasinės tradicijos (savo giliąja prasme) siekia plėsti žmogaus sąmoningumą, nes tai kelias į Dvasią. Sąmoningumas geriausiai veikia tyloje ir ramybėje. Tyla skatina intuiciją, leidžia pajusti tuos silpnus vidinius pojūčius. Joje pajaučiama Dvasia, atsiranda Dvasios poveikio žmogui ir pasauliui suvokimas. Sąmoningumas ir tyla yra vartai į šv. Dvasią. O mūsų reakcija į Jos poveikį lems mūsų likimą.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą