Mūsų jausmai, troškimai, prisirišimai gali būti geri iki tol, kol galime juos valdyti ir jie nekuria blogų būsenų bei nekenkia pačiam sau bei kitiems. Kol gyvename šiame pasaulyje negali būti visiškai laisvas nuo nuodėmių, klaidų, liūdesio, kančios. Dėl to žmogus visada privalo kovoti su savo neprotingais, neadekvačiais troškimais, aklais norais ir prisirišimais.
Labai dažna žmonių liūdesio ir sielvarto priežastis- pernelyg didelis ir nenormalus prisirišimas prie žemiškų dalykų. Aš suprantu, jog gyvendami normalų pasaulietinį gyvenimą prisirišimų išvengti yra neįmanoma. Juk negalime kiekvienas gyventi kaip jogas, sufijus, šventasis, kuris siekia pažinti savo dvasinę prigimtį, todėl privalo atsirišti, atsisakyti troškimų, kol galiausiai atsiskiria nuo kūno ir proto, ir tada pasiekia dvasinę prigimtį. Beje, visiškas atsiskyrimas, atsisaistymas nuo kūno- mirtis. Taigi, normalūs prisirišimai prie daiktų, žmonių, būsto ir t.t. yra mūsų neatsiejama gyvenimo dalis. Visgi pernelyg dideli, neprotingi ar kenksmingi prisirišimai gali mums labai kenkti, sukelti liūdesį, sielvartą bei kitas blogas emocijas, būsenas, sukelti daug kitų rūpesčių. Reikėtų pastebėti, kad prisirišimai yra ne vienos rūšies. Juos suskirčiau į penkias rūšis:
1. Prisirišimas prie įpročių, kuriais nuolat siekiama juslinio pasitenkinimo. Toks įprotis gali labai kenkti. Pavyzdžiui, žmogus nuolat vartoja alkoholį, nes nori patirti malonų pojūtį, nors žino, kad jis kenkia ir vysto priklausomybę.
2. Prisirišimas prie pačios troškimo būsenos. T.y. kai tik troškimas patenkinamas, tučtuojau sukuriame naują. Troškimo objektas tampa antraeiliu dalyku. Siekiame palaikyti troškimo būseną, nes pats troškimas tampa priklausomybe. Kaip narkomanas ilgainiui pripranta ir jam reikia vis didesnių dozių. Taip niekada ir neišsilaisviname iš beverčių troškimų.
3. Prisirišimas prie ego, įsivaizduojamo „aš“, įvaizdžio ir pan., kuriuos esame apie save susikūrę. Be to, tik ties tuo neapsiribojame, o dar ir išplečiame šį prisirišimą iki „mano“, iki visko, kas man priklauso. Išsiugdome prisirišimą prie to, ką turime, nes tai asocijuojasi su mumis ir stiprina mūsų „aš“ įvaizdį. Šis prisirišimas tik ties tuo nesustoja, nes toliau apima apima mūsų pažiūras, įsitikinimus, mąstymo būdą. Ir dažnai net nesvarbu, koks jų turinys, nesvarbu, ar visa tai teisinga ar klaidinga, bet mes aklai prisirišame prie to, nors tai mus daro nelaimingus.
4. Šiais laikais žymiai rečiau, bet kai kurie žmonės pernelyg prisiriša prie religijos, dvasinės tradicijos formų ir apeigų. Taip praleisdami esmę, be ko formalusis religijos ar dvasinės tradicijos aspektas tampa tuščias.
5. Nenormalus prisirišimas prie kito žmogaus ar daikto, aplinkos, darbo ir pan. Tai taip pat gali kelti daug sielvarto, nerimo, kančios ir kitų neigiamų emocijų.
Svarbu sąmoningai suvokti visus savo neadekvačius, nenormalius bei nenaudingus ir kenkiančius prisirišimus. Tik tada galime keisti savo mąstymą ir elgesį į gerąją pusę. O kaip mes mąstome ir elgiamės, nulemia tai, kaip jaučiamės. Mūsų pasirinkimai laikui bėgant suformuoja būdingas emocines reakcijas. Nuolat kartojami geri veiksmai ilgainiui keičia jauseną.
Pasiūlyti plačiai pritaikomą ir tinkantį kiekvienam konkretų patarimą, kuris padeda visiems, kenčiantiems nuo blogų prisirišimų, yra sunki užduotis, nes kiekvienas žmogus eina savo keliu, kiekvienas gyvena savitą gyvenimą, išgyvena jam skirtas problemas ir sunkumus, sprendžia, atlieka savo nepakartojamą Kūrėjo duotą užduotį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą