Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXVI)

   O jis- pasaulietinio gyvenimo pakraštyje. Gyvena gyvenimą, kuris jo netenkina, bet kurio negali atsisakyti. Jo širdis laukia. Kartais net nežino, ko laukia. Laukia ir nepavargsta. Visgi jis nesijaučia tuščia ertmė Visatoje, neužpildyta Dievo meilės. Štai simpatizuojanti siela laukia, kad šviesusis kunigaikštis Ją pastebėtų gyvenimo verpetuose, ir tikisi jo meilės ir supratimo. Štai vėl, dar viena meilė, nusisuka. Stovi prieš jį nugara. Kartais neaišku, ar ji laukia dieviško apkabinimo, ar ji turi antrąją pusę ir nenori blaškytis. Dar kita- siekia, kad jis pastebėtų Jos mažas ar didesnes pastangas jam patikti ir Jos norą būti jo pastebėtai bei būti visada jo akiratyje. Galiausiai jo ir jų širdyse liepsnoja žavi meilės ugnis.

   Be to, gana keista (atsižvelgus į jo situaciją), bet jis niekada neturėjo poreikio ieškoti savo vietos pasaulyje. Šviesusis kunigaikštis beveik visada jautėsi savo vietoje ir dažniausiai rinkosi siekius ir kryptis, kurias dažnai primesdavo kažkas iš vidaus ar išorės, nors sąmoningai pagalvodavo apie kitus variantus. Galiausiai, neilgai trukus, vidinis gyvenimo konfliktas baigdavosi disbalansu dėl įgyvendinamo metodo, būdo ir pan., bet niekada dėl strategijos ir esmės. 

   Šviesusis kunigaikštis, per trejetą dešimtmečių, yra labai daug perskaitęs rimtos literatūros, peržiūrėjęs ir perklausęs video ir audio, dalyvavęs labai rimtuose seminaruose ir konferencijose, bet nežinojimas tik išaugo. Tiesa, pradžioje, jaunystėje, naujos žinios suteikdavo didesnio žinojimo ir turėjimo žinių pojūtį, tačiau ilgainiui pradėjo vertis vis didesnio nežinojimo platybė. 

   Dabar į pasaulį ir dieninius gyvūnus šviesusis kunigaikštis pradėjo žiūrėti kaip į veidrodį ir mokytojus. Čia galima aptikti galybę išminties, pamokų, žinių ir savęs pažinimo. Iš šalies žiūrint į dieninius gyvūnus, tai jie atrodo- kaip tikri herojai. Ir taip jis kalba ne tik apie tuos, kurie įveikė milžiniškus sunkumus, nelaimės ir pasiekė sėkmę, pripažinimą, šlovę ir turtus. Taip, jie įgyvendino savo svajonės, padėjo visuomenei ir nuveikė visų matomus gerus darbus, todėl nusipelnė būti laikomi didvyriais. Tačiau, herojais, didvyriais jis mato ir vaikščiojančius gatvėmis, einančius į darbą ar kitais reikalais bei visus paprastus dieninius gyvūnus, kurie sugeba išgyventi sudėtingomis sąlygomis. Taip jis mąsto todėl, jog jiems likimas būna nepalankus, labai sudėtingos ar grėsmingos situacijos, atrodytų neįveikiamos problemos ir nelaimės, o jie su tuo vienaip arba kitaip susitvarko! Dar daugiau- su daugeliu, kai kurie, labai gerai susitvarkė, įveikė nepaprastai didelius iššūkius. To akivaizdus įrodymas- jie normaliai užaugina vaikus, nepalūžta, išgyvena užgriuvusias nelaimes ir bėdas, išsprendžia finansinius rūpesčius, sudėtingas santykių ir kitas problemas. Nepaisant nelaimių, sunkių būsenų ir situacijų, ar tiesiog nelaimingo likimo, jie išgyveno ir tapo stipresni, išmintingesni. Jie patyrė labai daug skausmo, išdavysčių, skaudaus atstūmimo, nesupratimo ar paprasčiausio blogio iš aplinkos, bet įgijo karčios patirties, žinojimo ir pasitikėjimo. Ir kai gyvenimas vėl smogia- jis ar ji vienas te žino, kaip tai skaudu buvo. Tai tampa paminklu, kad jo arba jos neįmanoma sutrypti, sugniuždyti, nugalėti. Jie vėl patvirtina, jog jie- didvyriai. Atidžiau pažvelk, šviesusis kunigaikšti, į jų veidus, kūną ir geriau pajausk jų energetiką ir jų išgyventas būsenas! Prisimink, kiek ir kokius jie atlaikė smūgius! Nepasinerk į savęs gailėjimąsi ir paralyžiuojantį liūdesį. Įkvėpk oro ir energijos! Įkvėpk optimizmo ir vilties!

 

  Pasakos XXXV dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2022/10/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html