Pasaulio pabaiga- daugelio religijų ir dalies filosofijų sudėtinė dalis. Žmones nuo neatmenamos senovės domino ši tema. Ypač didelę reikšmę apokalipsei, Paskutiniam Teismui skiria Krikščionybė. Nuo jos mažai atsilieka Islamas ir Judaizmas. Nors daugelyje tikėjimų yra minima apie vienokią ar kitokią pasaulio pabaigą, tačiau krikščionybėje Antikristas, Paskutinis Teismas, pasaulio pabaiga yra ypatingai akcentuojama ir labai svarbi tikėjimo dalis.
Lūžių, nelaimių, marų ir karų laikotarpiu daugelis žmonių prisimena pranašystes apie pasaulio pabaigą. Garsiausia pranašystė apie apokalipsę yra Apreiškimas Jonui. Pranašystėje gal ir yra tiesos, bet ji yra labai, labai neaiški ir ją sunku suvokti, ypač šiuolaikiniam žmogui. Tiesa pasakius, Apreiškimas Jonui yra panaši į haliucinaciją, psichinio sutrikimo viziją ir jos svarba yra tik todėl, kad ji- Biblijos dalis. Kitu atveju, mano nuomone, niekas šiam Apreiškimui Jonui neteiktų dėmesio ir jo taip netyrinėtų ieškodami prasmės. Pridėtas prie Naujojo Testamento, matyt, todėl , kad nuo pat Krikščionybės pradžios Jėzaus sugrįžimui ir pasaulio pabaigai buvo skiriamas didelis dėmesys. Pavyzdžiui, apaštalai po Jėzaus mirties iki savo gyvenimo pabaigos laukė Jėzaus Kristaus sugrįžimo. Jie ir jų mokiniai buvo įsitikinę, jog visa tai įvyks jiems dar būnant gyviems. Pirmaisiais krikščionybės amžiais Romos imperijos žmonės pajuokdavo dėl to krikščionis. Problema buvo tokia didelė, kad apaštalas Petras ir kiti įspėdavo krikščionis apie ‘‘pašaipūnus‘‘, klausinėjančius, kodėl Jėzus vis dar negrįžo... Apaštalai ir jų mokiniai nuolat ragino, pavyzdžiui, savo laiškuose; ‘‘Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo, nes Viešpaties atėjimas arti‘‘. Taip laukiama jau du tūkstančiai metų , nes tai tapo labai sėkminga ir naudinga Bažnyčiai...
Baimė visuomet yra galingas ginklas. Tikėjimas, kad visų laukia Paskutinio teismo diena, yra pastovios baimės kupinas priminimas palaikyti gerus santykius su Dievu ir Bažnyčia. Krikščionių dvasininkams visa tai yra gana patrauklus, pelningas bei didinantis įtaką ir žmonių paklusnumą reikalas. Šiaip pasaulio pabaiga, teologine prasme, yra ne fizinis, o metafizinis tikslas. Tas pats pasaulis, pakeičiamas į naują. Taigi Visata nebus sunaikinta. Ji transformuosis ir nebus, kokia buvo. Pasaulis pasikeičia įsikišus Dievui. Katalikų Bažnyčios Katekizmas sako: ‘‘Tad regimajai visatai taip pat skirta būti perkeistai, kad pats pasaulis, sugrąžintas į jo pirmykštę būseną, be jokių kliūčių tarnautų teisiesiems, dalyvaudamas jų išaukštinime per prisikėlusį Jėzų Kristų‘‘ [KBK, Nr.1047]. Žodžiu, visa tai yra tikėjimo dalykas, nes per du tūkstančius metų taip ir neįvyko pasaulio pabaigos, nors ne viena kartą buvo labai rimtai laukiama Jėzaus sugrįžimo. Beje, įdomu ir iškalbinga, kad Apreiškimas Jonui buvo skirtas septynioms neklusnioms Azijos Bažnyčioms...
Dėl Antikristo atėjimo bijoti iš vis nereikia. Jau pats žodis ‘‘anti- kristas‘‘ nurodo, kad jis yra Kristaus priešininkas. Krikščionybėje yra tapatinamas su šėtonu, yra apsišaukėlis ir antrininkas. Šiais laikais krikščionybės įtakoje esančiose šalyse, jis – Jėzaus Kristaus priešininkas, kuris pasirodysiantis prieš pasaulio pabaigą. Dėl to žmonės Antikristą sieja su pasaulio pabaiga, nors iš tikrųjų jis yra tik Bažnyčios, o ne žmonijos ir pasaulio priešas. Istorijoje Bažnyčios paskelbtų antikristų buvo toli gražu ne vienas, o oficialiai nepaskelbtų- sunku ir pasakyti. Pavyzdžiui, antikristais savo laiku buvo vadinti Romos imperatorius Neronas, Napoleonas, pranašas Muchamedas, o protestantai pavadino Antikristu netgi patį popiežių! Taip yra todėl, kad nuo pirmųjų krikščionybės amžių antikristais vadino Bažnyčios priešus, konkurentus arba nepaklusnius religiniam mokymui žmones, taip pat keliančius neramumus bendruomenėse tikinčiuosius. Dėl to kiekvienas iš mūsų, kuris nepatinka Bažnyčiai, yra neklusnus ir eina prieš Bažnyčios interesus gali būti, Bažnyčios požiūriu, visiškai teisėtai pavadintas Antikristu. Be to Antikristo figūra tapatinama ne tik su konkrečiu asmeniu, bet ir su asmenų grupe [pvz., antikristais paskelbti masonai], valstybe [pvz., Romos imperija] ar netgi reiškiniu, ideologija, filosofija, kuri priešiška Bažnyčiai ir jos mokymui (pvz., komunizmas). Visa tai gyvuoja nuo pat pradžių per visą Bažnyčios istoriją. Todėl į Antikristą reikia žiūrėti neatsietai nuo Bažnyčios savanaudiškų ir jos pačios išlikimo interesų. Mano nuomone, jis- ne pasaulio pabaigos pranašas ir ne žmonijos priešas, o patogi ir naudinga figūra gąsdinti žmones ir susidoroti su Bažnyčiai neįtinkančiais žmonėmis, organizacijomis, filosofijomis, konkuruojančiomis religijomis.
‘‘Nepergyvenk, kad šiandien bus pasaulio pabaiga- Australijoje jau rytdiena‘‘ - amerikiečių dailininkas, karikatūristas Šarlis Šulcas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą