Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXIII)

 

Dieninių gyvūnų planetoje situacija yra tokia, kad jie patys save gali susinaikinti. Apokalipsė kaip niekada arti. Šioje situacijoje šviesusis kunigaikštis yra už ėjimą Kūrėjo numatytu keliu. O tam visiems reikia išeiti iš tamsaus, egoistinio, blogo kelio, kuris veda į apokalipsę, ir grįžti į dievišką, Kūrėjo numatytą, šviesų proto ir dvasios kelią. Nes dieniniai gyvūnai yra praradę Dievo sampratą, kuri kadaise varžė egoizmą, aistras ir neatsakingumą. Mokslo ir technologijų pažanga yra būtina, tačiau daugelis dieninių gyvūnų dėl to prarado gebėjimą gerbti ir pripažinti už supratimo ribų esančių jėgų egzistavimą. O tai atėmė gebėjimą būti pamaldiems, ramiems ir pasitikintiems Kūrėjo valia. Dvasinė tyla jiems tapo visiškai nepasiekiama. Taip netobulas ir nuodėmingas dieninis gyvūnas, niekada neatsisakantis puikybės, besidomintis tik savimi, pavydus, kupinas tuštybės ir turintis daugybę nuodėmių bei trūkumų, netekęs Dievo atsiduria ant apokalipsės ribos. Iš tikrųjų juos reikia gelbėti nuo jų pačių. Jiems būtina kuo greičiau atrasti dievišką gyvybės ir klestėjimo kelią. Nes kai Kūrėjas priima sprendimą viską sunaikinti ir kurti iš naujo- bus vėlu.

Meilių susitikimai yra dieviškai sėkmingi ne dėl kalbinio akto, informacijos didelio kiekio perteikimo, bet kai meilės dalyvių patirtys priartėja viena prie kitos, netgi jei tai truko tik akimirką. Tame slypi vienas didžiausių stebuklų.

Žiūriu į tave ir jaučiu Tavo ritmus. Širdelės atkreipia šviesiojo kunigaikščio dėmesį savo kūno kalba į norimą kūno vietą, paskui į kitą, tačiau jis pamato daugiau negu Jos norimą kūno vietą. Beje jos kreipia jo dėmesį ne tik, į jų manymu, patraukliausią kūno vietą, tačiau sąmoningai ir nesąmoningai ir į tą, kurioje trokšta glamonių ir susižavėjimo. Visgi šviesusis kunigaikštis – jau brandus. Jis nori atverti Jos grožį ir leisti jai žydėti gražiai energetiškai kvepiančia gėle. Todėl jis nebežiūri kaip nesubrendęs jaunuolis, kuris dar nenori palikuonių, o nori tik sekso ir kuo daugiau (ir neretai nesvarbu su kuo).

Pasakos XXXXII dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2024/03/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

Nuolatinė laimė ir pasitenkinimas nėra žmogaus prigimtinė būsena

 

Žmogaus smegenys ir kūnas yra nuolatos pasiruošę baimei, stygiui ir įvairiems neigiamiems dalykams. Dar daugiau- smegenys be perstojo skenuoja aplinką nuolat ieškodamos pavojaus, negerų ir pavojingų dalykų ir visada teikia pirmenybę ne teigiamiems dalykams, o neigiamiems (kad apsaugotų, užtikrintų gyvenimą ir pratęstų giminę). Dėl to mūsų protas yra neramios prigimties. Kadangi nepasitenkinimas ir nepatogumo jausmas skatina mus veikti, tai yra dėl to medžiojame, ieškome, kuriame ir prisitaikome, Galima sakyti, jog nepasitenkinimo ir nepatogumo būsena yra mūsų prigimtinė, numatytoji būsena. Iš tiesų visi gyvi organizmai rūpinasi maistu, būstu, palikuonimis ir t.t., todėl jie yra prisitaikę prie streso, pavojaus, stygiaus, kovai dėl išlikimo. Žmogus yra ne išimtis. Niekas į šį pasaulį neateina mėgautis gyvenimu be jokio streso, problemų ir sunkumų. Visur, kur tik pažiūrėsi, vyksta kova dėl išlikimo ir geresnio gyvenimo. Gyvūnų, kaip ir žmogaus, gyvenime laimė ir pasitenkinimas visada yra laikini ir trumpi. Todėl, mano nuomone, turime atmesti išreklamuotą, iš visų kampų sklindančią, klaidingą nuostatą, kad nebūdami laimingi ir patenkinti nesame normalūs ir sveiki. Žinoma, chroniškas stresas, fobijos, nuolatinis nerimas ir pan. yra patologija, liga. Gyvūnų pasaulyje taip pat nėra tokio dalyko kaip intensyvūs nuolatinis stresas, baimė, nepasitenkinimas. Pavyzdžiui, alkanas liūtas prisiėdęs tampa patenkintas ir laimingas, bet tai netrunka labai ilgai. O su žmogumi dar sudėtingiau, nes jis net privalgęs, turėdamas būstą ir visus būtinus poreikius teikiančią aplinką gali išlikti nelaimingas ir nepatenkintas! Nes dabar jis turi jau kitus labai didelius norus ir problemas. Chroniškas nepasitenkinimas ir nepatogumas jo niekada neapleidžia. Tai, žinoma, nenormalu. Gerai, kad tokiu atveju siekiame pozityvumo, teigiamo mąstymo ir malonių būsenų, tik nereikia nusiminti, kai tas nepavyksta. Žmogus nėra visagalis kaip skelbia šiandieninės reklamos šūkiai. Tuo labiau, kai nuotaiką ne visada galime pasirinkti, nes ji dažnai tiesiog ateina pas mus ir nėra lengvai pakeičiama. Kadangi nuotaika veikia patį minčių kūrimo procesą. Pavyzdžiui, depresijos nuotaika kelia mintis apie kaltę, beviltiškumą, nesėkmę ir pan. Tada yra nepaprastai sunku žmogui valios pastangomis kurti teigiamas mintis ir būsenas, kai nuotaika labai negatyvi. Tai reikalauja daug valios pastangų ir jėgų. Kartais geriau šiai nuotaikai leisti būti ir išjausti jos minčių kuriamas emocijas, neskatinti neigiamo minčių kūrimo proceso (kad nesusidarytų užburtas negatyvių minčių ratas) bei stengtis neįsitraukti. Nuotaikos svyruoja ir jos neišvengiamai, atėjus laikui, pereis į teigiamą poliaus pusę. Žinoma, žinant ir įvaldžius šio pasaulio dėsnius ir principus bei gerai valdant save, galima pasiekti ramybę ir pasitenkinimą net ir tokiu atveju, tačiau tai nėra prigimtinė, nustatytoji mūsų būsena. Svarbu suprasti, jog šią būseną sukuria gamtos dėsnių ir valios pastangomis pats žmogus, o ne natūraliai gamta. Pavyzdžiui, meistrai teigiamas būsenas kuria savo valios ir meistriškumo dėka. Nes tas gamtos neduota. To išmokstama. Dėl to niekada nesijauskite nenormalūs, blogesni ar ne tokie, kokie privalote būti, kai esate negatyvioje nuotaikoje, mintyse, nepasitenkinimo būsenose. Norint prisitaikyti ir suvaldyti savo negatyvias būsenas ir neigiamas mintis, reikia to mokytis, nes tai nėra gamtos duotybė. Tai panašu į mokslą, kurio reikia mokytis. Ir kuo geriau mokinys mokinasi, tuo daugiau šiame moksle gali pasiekti, ir rezultate - daugiau sulaukti saldžių šio mokslo vaisių.