Nėra vieno, visiems visiškai tinkamo, visavertiško gyvenimo modelio

‘‘Though soil is the source, flower is the purpose. Though the Divine is the source, life is the purpose‘‘- Sadhguru 

   Mūsų visuomenėje psichologiškai brandžiu ir sveiku laikomas žmogus, kuris lengvai įsilieja į visuomeninį gyvenimą, kolektyvą, įgudusiai vykdo socialines roles, yra materialiai apsirūpinęs, laisvai bendrauja ir yra socialiai aktyvus. Į tokį psichologiškai sveiko žmogaus pavyzdinį modelį esame visuomenės, aplinkos, lyderių nuteikiami ir dauguma patys taip galvoja, nes jiems apytikriai tinka, ir to siekia. Tačiau reikia pastebėti, jog toks pavyzdinis visaverčio žmogaus pavyzdinis modelis yra tik siekiamybė. Be to, jis yra ne kiekvienam tinkamas. Pavyzdžiui, juk nebūtina užimti svarbias pareigas, uždirbti daug pinigų, įgyti turto ar pelnyti žinomumą, šlovę. Sėkme galima pavadinti sugebėjimą nueiti kuo ilgesnį ir prasmingesnį gyvenimo kelią bei įgyti žinių ir išminties. Galime gyvenimą paversti kaip duodančią, o ne atimančią patirtį. Kadangi visi gyvenimą gavome dovanai, už jį nemokėjome, todėl kiekvienas žmogus yra dovana ir gali paversti savo gyvenimą dovana. Neabejotina, kad kiekvienas pasirinktų dovanotojų, o ne ėmėjų draugiją. Bendravimas su ėmėjais labai vargina ir yra dažniausiai nemalonus. Jūs nenorite tapti jų draugais. Žmonės vengia ėmėjo, o dovanotojas- visada laukiamas. 

   Gyvenimas – jausmų ir minčių padarinys. Gyvenimas- tai, ką jaučiame ir galvojame. Jau pats žmogaus suvokimas formuoja jo pasaulį ir vidinę būseną. Yra daugybė išorinių neįveikiamų kliūčių, trukdančių visavertiškai gyventi: nesėkmės, ligos, mintys, socialinių, politinių ir ekonominių jėgų neigiami įsikišimai. Mes visi susiduriame su tokiomis kliūtimis ir įvairiomis egzistencinėmis bėdomis. Nenuostabu, kad visaverčio žmogaus idealas yra toli ir neadekvatus. Be to sielvartą ir apmaudą kelia praradimai, sprendimai ir įvairios bėdos, kurias užsitraukiame patys. Reikia turėti omenyje, kad pasaulyje negatyvo buvo, yra ir bus. Dėl to svarbiausias žmogaus rūpestis yra ne tik geriausiai išgyventi esamomis sąlygomis išorėje, bet ir tai, kaip jis ar ji gyvena viduje. Svarbu turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties. Nuolat svyruojanti gyvybės ir mirties švytuoklė yra pagrindinis vidinis barometras rodantis, kaip klostosi mūsų gyvenimas. 

   Dažnai jaučiamės toli nuo sveiko ir sėkmingo žmogaus idealo, kaip besiklostytų gyvenimas. Dar daugiau- mes visi viduje esame sužeisti: gyvenimo, aplinkybių, žmonių ar pačių savęs. Sužeisti elgesio, žodžių, traumuojančių įvykių žmonės net praranda savęs pojūtį arba savo esybės dalį. Šio egzistencinio pojūčio praradimas neleidžia gyventi visavertiško ir pagal sąlygas geriausiai įmanomo gyvenimo. Prarasta žmogiškos esybės dalis- tai tarsi mūsų asmenybės dalies stygius, trūkumas. Taip pat svarbu suprasti, kad šis stygius, trūkumas gali būti ne tik šiame gyvenime įgytas, bet ir karma, prigimtis ar duota iš aukščiau. Dėl ko pas vienus žmones, gyvenančius tose pačiose sąlygose, yra vienas trūkumas, o pas kitus- kitas. Pavyzdžiui, žmogus gali turėti pasitikėjimo savimi, valios, meilės sau, aiškumo, aistros ir t.t. stoką. Kiekvieną kamuoja kažkurių asmenybės dalių trūkumas. Kiekvienas bando užpildyti tą asmenybės dalies trūkumą ir dažnai netikra, išorėje esančia verte: pripažinimu, pagyrimu, drabužiais, karjera, partneriu ir t.t. Pavyzdžiui, ‘‘Mes vienas kitam labai tinkame‘‘, reiškia, asmenybės tinka vienas kito trūkumams užpildyti. Tokiu atveju žmonės jaučiasi tarsi vienis ir nemato savęs be kito. 

   Žmonės yra įvairūs, gyvena įvairiomis sąlygomis ir aplinkybėse, todėl psichiškai sveiko, sėkmingo, visavertiško gyvenimo vienintelis šablonas nėra tinkamas, o dar labiau įvairūs yra keliai, kuriais siekiama šio visuotinai pripažinto idealo. Dvasinė tuštuma, trūkumas atsiranda ne iš noro turėti materialių gėrybių. Ji kyla iš pasikliovimo išorinėmis aplinkybėmis ir lūkesčio, jog jos padarys tai, ko ištiesų negali atlikti. Išorinis pasaulis negali patenkinti visų dvasinių poreikių. Aišku tai, kad Aš esu vidinio savo gyvenimo centras. Gyviausias esu tada, kai atsiveriu visiems vidinio gyvenimo aspektams: troškimams, emocijoms, minčių tėkmei, santykiams ir t.t. ir pan. Žinoma, ‘‘Aš esu patirtis‘‘ pati savaime neišsprendžia asmens problemų. Tačiau ji yra išankstinė sąlyga jas spręsti. Jei sieki gyventi visavertį gyvenimą, turi jį patirtį pačia savo esybe, kitaip tariant, pajusti savąjį ‘‘Aš‘‘. Mes esame egzistencijos piligrimai- erdve ir laiku praeinantys gyvenimai. Todėl turtas, karjera, santykiai, buitis ir t.t ir pan. problema yra tik tada, jeigu mes gyvenimą vedame taip, kad jis gali praeiti iš tikrųjų ir nepradėjus jo gyventi. Vieno, visiems visiškai tinkamo, visavertiško gyvenimo modelio nėra- kiekvienam, bent šiek tiek, jis yra kitoks. 

   ‘‘Esame pakviesti į Gyvenimo puotą. Kiekvienam skirta groti savo melodiją, pagal savo natas, o kai ateis laikas ir Namų Šeimininkas praneš apie puotos pabaigą, tereiks atsistoti, nusilenkti ir iškeliauti. – Rabindranatas Tagorė (1861-1941) – indų rašytojas, poetas, kompozitorius, prozininkas, dramaturgas ir visuomenės veikėjas. Nobelio literatūros premijos laureatas.

Rusijos ultimatumas NATO ir JAV: žvalgyba ar pasiruošimas kariniam konfliktui?

    Penktadienį Maskva išdėstė reikalavimus NATO ir JAV dėl saugumo situacijos Rytų Europoje ir buvusiose TSRS respublikose. Šį reikalavimą galima vadinti ultimatumu ir jis rodo, kad Maskva derybų tarp Prezidentų J.Biden ir V.Putin bei Europos didžiųjų valstybių lyderių skambučius Vladimirui Putinui siekiant toliau derėtis, jų pažadai ir bandymai suteikti viltį dėl galimų esminių nuolaidų Rusijai, nevertina teigiamai ir tai jos netenkina. Kremlius atvirai sako, kad žodiniai susitarimai, pažadai, gražios kalbos ir galimi teigiami įvertinimai yra niekuo verti, jei jie nėra patvirtinti darbais ir rašytiniais susitarimais. Dėl to Rusijos vadovybė Vakarų lyderių veiksmus vertina kaip bandymą apgauti Rusiją, kartu išlaikant ją maksimaliai ramią ir tokiu būdu išvengiant jos karinio atsako. Kremlius įsitikinęs, kad tikrasis Vakarų siekis yra Rusiją susilpninti, išsekinti, sugriauti iš vidaus ir ją nugalėti Šaltojo karo tarp JAV ir Rusijos pavyzdžiu. Reikia pažymėti, jog Maskva susidariusią padėtį vertina labai realiai ir kartu imperialistiškai. 

   Šio ultimatumo laukiau, nes pastarųjų metų įvykiai vedė prie to. Kodėl Rusija tokio ultimatumo nepaskelbė anksčiau? Manau dėl to, kad sankcijos nebūdavo pavojingos valdžiai ir valstybės stabilumui, pakenčiamo lygio diplomatiniai, politiniai, ekonominiai, kariniai santykiai su NATO ir Vakarų valstybėmis ir, žinoma, Kinijos paramos stoka. Taipogi nepakankamas pasiruošimas visapusiškai konfrontacijai bei palankių sąlygų nebuvimas atgrasydavo nuo agresyvių karinių avantiūrų. Be to, Kremlių dabar verčia skubėti jo paslėptos, nematomos paprastam žmogui propagandos aptikimas ir kariavimas šiame aukščiausiame propagandos lygmenyje. Juk propagandinio karo frontas iš JAV ir Jungtinės Karalystės eina link Maskvos. Šiuo metu yra atėjęs iki Lietuvos. Tiesa, Lietuvoje karaliauja Rusijos nematoma propaganda ir jos spec. tarnybų režisuojama valdžia ir politinis procesas, tačiau skandalas dėl baltarusiškų trąšų ir atsiradęs elite pasipriešinimas Rusijos įtakai rodo, kad kova mūsų šalyje turėtų būti rimta. Tai labai, labai, labai pavėluotas, bet teisingas ir taiklus JAV žingsnis, kuris susijęs su dalies JAV problemų sprendimu, Rusijos įtakos pasaulyje mažinimu bei NATO valstybių visuomenių stabilumo ir sienų stiprinimu. 

   Rusijos ultimatumo kontekste labai svarbu pažymėti Kinijos faktorių, kuri, turbūt, bene pirmą kartą taip akivaizdžiai įsitraukė į Europos reikalus paremdama Rusiją. Kinijos aktyviam įsitraukimui į Europos reikalus bei į Rusijos ir NATO konfrontaciją, tenka pastebėti, padėjo ir Lietuva. Juk Lietuvos karas su Kinija labai skaldo Europą ir stumia ES į konfrontaciją su Pekinu, ko labai nori JAV. Tačiau toks Lietuvos valdžios elgesys naudingas ne tik JAV, bet ir Rusijai, nes ji tampa labai naudingu draugu, padedančiu realizuoti Kinijos interesus Europoje. Taigi Lietuva tapo veikėja didžiųjų pasaulio jėgų santykiuose. Deja, tai turi savo kaštus. 

   Taip pat noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į Vatikano ir Rusijos religinės ir politinės vadovybės santykius. Tie santykiai yra įtartinai geri ir prezidentas Vladimir Putin net siūlosi tapti ne tik pravoslavų gynėju, bet ir visų krikščionių. Tikėkimės, kad iki to neprieis, nes Lietuva turėjo tokios liūdnos istorinės patirties, kai Rusijos carai neprašyti gynė, atseit, skriaudžiamus LDK pravoslavus. Dėl to ne tik Lietuvos bažnytininkams verta susimąstyti ir jokiu būdu nedalyvauti politiniuose procese Rusijos pusėje [pvz.,kaip buvo D.Grybauskaitės atveju], bet ir Lenkijos bei kitų šalių bažnytininkams. Manau, galima Vatikano ir Rusijos sąjunga sukeltų tiktai dar didesnį susipriešinimą, susiskaldymą Vakarų valstybėse. Kita vertus, silpnėjant paslėptos Rusijos spec.tarnybų propagandos įtakai Vatikanui ji taps nebereikalinga ar net labai žalinga. Ši sąjunga yra netvirta ir ilgainiui pasmerkta žlugti, bet Vakarų valstybėms pridaro daug bėdų. 

   Priešpriešoje tarp JAV ir Rusijos yra labai svarbus Izraelio saugumo klausimas, kas labai aštrina konfrontaciją ir situacijas daro sudėtingesnės bei nelokalias. Pavyzdžiui, nors visur kalbama, kad JAV ir Rusijos Prezidentų derybose svarbiausi yra strateginės ginkluotės ir Ukrainos klausimai, tačiau Jungtinėms valstijoms bene svarbiausias yra Izraelio saugumo klausimas. Rusijos įsigalėjimas Sirijoje ir Irano klausimas šiuo metu Izraeliui saugumo požiūriu yra pats svarbiausias, todėl JAV priversta į tai atsižvelgti ir veikti Izraelio naudai. To pasekoje Vašingtono pozicijos Maskvos atžvilgiu tampa silpnesnės, o Maskvos pozicijos Vakarų valstybių atžvilgiu- stipresnės. Tas taipogi augina Kremliaus agresyvumą. Savo ruožtu Izraeliui Rytų Europa, Kaukazas, Vakarų ekonominis spaudimas yra poveikio priemonės,per kurias jis gali paveikti Maskvą. Nors tiesioginės konfrontacijos tarp Izraelio ir Rusijos nėra, labai blogų santykių nėra, bet Izraelio saugumo klausimai užima pernelyg daug vietos Vakarų ir Rusijos konfrontacijos darbotvarkėje. Manau, atskyrus Izraelio problemas nuo Rytų Europos, įtampa mūsų regione sumažėtų. Juk Izraelio nei Rusija, nei Iranas nesiekia sunaikinti, jos tik nori turėti poveikio svertus. 

   Viską apibendrinus, galima teigti, kad Rusijos ultimatumas dar nevertintinas kaip Šaltojo karo metais Karibų krizės metu pasiektas aukščiausias konfrontacijos taškas dėl Kuboje dislokuoto TSRS atominio ginklo, tačiau netoli jo esama. Staigaus įtampos sumažėjimo artimiausiu metu nematau ir teigiamos įvykių atomazgos laukti tuoj po ultimatumo- neverta.

Vidinė tyla reikalinga kiekvienam žmogui

‘’Žodis- sidabras, tylėjimas- auksas’’ – lietuvių patarlė 

   Šiandien, Visų Šventųjų dieną, dera pakalbėti apie tylą. Kadangi tyluma ne tik mirties, neišmanymo, negalėjimo išgirsti to, ko trokštama, simbolis. Ji taip pat reiškia dvasinę ramybę, buvimo harmoniją. Būtent šia prasme pasaulio tautų religiniai pranašai, šventieji bei įvairių dvasinių ir okultinių, ezoterinių tradicijų pašvęstieji ir išminčiai vertina tylą. Skaitant įvairių pasaulio tradicijų literatūrą, galima pastebėti, kad tyla reikalinga krikščioniškoje, budistinėje, hinduistinėje, sufizmo ir daugelio kitų tradicijose, norint pasiekti vidinį augimą. Dvasiniai mokytojai, guru, šventikai žmonėms, einantiems dvasiniu keliu, pataria praktikuoti tylą: nekalbėti be reikalo, melstis, medituoti, išlaikyti vidinę tylą, atsidėti apmąstymams rimtyje. Skaitant pasaulio dvasinės, išminties literatūrą galima nesunkiai suprasti, jog religiniams pranašams, šventiesiems, įvairių pasaulio dvasinių ir ezoterinių tradicijų guru ir išminčiams vienatvė ir tyluma yra didžiulė parama, nepaprastos paguodos ir ramybės šaltinis. Anot jų, atradus ramybę ir tikrą tylą, širdį užlies didžiulis džiugesys. Ir toje vidinėje tyloje ir ramybėje apima palaima,nuostaba, pagarba ir susitikimas su neapsakomai šventu ir tyru. Visų laikų šventieji ir išminčiai jaučia pagarbą tylai ir ramybei, kuri taip dažnai aplenkia daugelį nūdienos žmonių. 

   Daugeliui žmonių labai reikia tylos, nes tyluma yra ne tik triukšmo nebuvimas ar tuštuma, ji- procesas, turinys, susitikimas. Ji reikšminga pasaulietiniam žmogui kaip susikaupimo, įsiklausymo į save, kūrybos, gilios įžvalgos sąlyga, dėl to labai naudinga tvarkant žemiškus reikalus. Tylos mums reikia, kai pajuntame, kad būtina sustabdyti gyvenimą ir pradėti jį naujai. Juk tyla- tai kvietimas išgirsti kažkokį vidinį ir svarbiausią gyvenimo žodį. Be to žmonių santykiai būtų gerokai geresni, jei žmonėms būtų taip pat lengva tylėti kaip ir kalbėti. Žinok, kad kvailiams dažnai geriau atsakyti tylėjimu... Ir aplamai, galima pagrįstai tvirtinti, kad tyla- gera byla. Dar daugiau- jei žmogaus tylėjimas yra ne iš baimės ir nepasitikėjimo savimi, tai galbūt ir ne visada yra didelio protingumo ženklas, tačiau visada rodo, kad šis žmogus tikrai - ne kvailys. Tyla labai vertinga žmogaus gyvenime. Visada prisimink, kad tuščias, nereikalingas, neprasmingas plepėjimas ar negatyvus, piktas burnojimas žaloja tave. 

‘‘Jei kalbi- tai tavo žodžiai turi būti geresni už tylą‘‘ - indėnų ir įvairiose variacijose pasaulio tautų patarlė

Geras mokytojas nuolat mokosi

‘’Konfucijus kalbėjo: ‘‘Kas išsaugoja sena ir kartu sugeba įgyti naujų žinių, naujos patirties, tas gali būti žmonėms mokytojas ir pavyzdys‘‘- Žymiausias senovės kinų pedagogas, filosofas, valstybės veikėjas Konfucijus

   Mokytojas nėra vien tik sukauptų žinių teikėjas, motyvatorius, mokymo proceso organizatorius ir vadovas, nes Jo veiklos objektas ir tikslas yra kito žmogaus išugdymas. Kadangi geras ugdymas augina asmenybes ir per jas visuomeninę sąmonę, mokytojų svarba ir įtaka visai visuomenei yra milžiniška. Žmogus mokosi visą gyvenimą, o geras mokytojas tą daro dar uoliau bei daugiau. Juk kuo daugiau žmogus mokosi, tuo labiau patyręs jis tampa, tuo daugiau jis auga ir keičiasi. Galiausiai toks mokytojas tampa švyturiu, kuris rodo kelią kitiems. Kadangi jungia sena su nauju, nuolat papildydami žinių lobyną ir plėsdami visuomenės pažinimo horizontus, mokytojai mokinius visada skatino ir vedė į šviesesnį bei pažangesnį gyvenimą. Todėl nenuostabu, jog nuo senų senovės mokytojai visuomenėse buvo svarbūs, reikšmingi ir gerbiami asmenys. 

   Sveikinu visus pedagogus su Mokytojo diena!

Mūsų Visata yra didingesnė, sudėtingesnė ir įspūdingesnė už mūsų fantazijas apie ją

‘’Lietuvių religija pripažintina kaip sąjungos su šventumą generuojančiomis galiomis religija; ji neturėjo tokio teisinio užtaiso kaip romėniškoji, tačiau sąjungos ir jungties idėja čia persmelkianti. Galios jos horizonte skirtingais laikais kilo nevienodos. Panteono struktūros judėjo, keitėsi. Tačiau svarbiausias, išliekantis veiksnys nekelia abejonių- tai visų pirma šventumo išgyvenimas, o erdvėje- atmosferinio ir dangiškojo pradų jungtis su žmonių pasauliu per amžinąją ugnį,, liepsnojančią šventvietėse, ir per šventąsias giraites, medžius, aukštumas, alkus.‘‘-  Gintaras Beresnevičius ‘‘Lietuvių religija ir mitologija‘‘ 

   Nuo neatmenamų laikų žmonės manė, kad kūrinija susideda iš kelių pasaulių. Gyvųjų pasaulis nėra vienintelė ir tikroji realybė. Pavyzdžiui, pasaulio tautos tikėjo, jog yra dvasių pasaulis, kuris yra tarp mūsų, tik nematomas. Dangiškasis ir žemiškasis pradai nėra atskiri ir jie gali sąveikauti bei daryti vienas kitam įtaką. Dievai, įvairios dvasios, mirusių žmonių sielos ir pragaras turėjo sferas ir gyvenamas vietas. Žmonės visada manė, kad jie turi dvasinę prigimtį, kuri yra amžina. Ir aplamai- dvasinį pradą matė visur kur, pavyzdžiui, dvasią turėjo kalnas, miškas ir t.t. Anapusinis pasaulis turėjo nuolatinę jungtį su gyvųjų pasauliu, kur materialioji kūrinija yra nuolat kaitoje, trapi ir laikina, o dvasinis pasaulis – amžinas. Be to, dvasinis pasaulis yra gyvųjų pasaulio pagrindas ir esmė. Reikia pastebėti, jog šiais laikais okultizmas geriausiai išlaikęs tą pirmykštę ir universalią tradiciją, iš kurio iškilo dabartinės religijos. 

   XX amžiuje mokslas buvo visiškai paneigęs galimybę egzistuoti anapusiniam pasauliui. Buvo plačiai manoma, kad realybė yra tik viena- tai iš atomų sudarytas materialusis pasaulis. Religijų ir okultinių mokslų teiginiai apie dvasinį pasaulio pradą atsirado dėl senovės žmonių bejėgiškumo prieš galingas gamtos jėgas suvokimo, kartu matant žmogiškąjį silpnumą mirties ir ligos akivaizdoje. Tai žmones privertė ieškoti pagalbos į išgalvotą viršmaterialų pasaulį, sukuriant mitus, kad turėtų prasmę, aiškumą ir jaustųsi saugiau ir išlaikę kontrolę.  

   XXI amžiuje fizikai nebemano, jog mūsų Visata yra sudaryti tik iš atomų. Nors kosmosas atrodo nepaprastai didelis ir mes galime stebėti tik apie trečdalį Visatos [kadangi tolimesnės galaktikos tolsta nuo mūsų greičiau, negu iki žemės gali ateiti jų šviesa], tačiau mokslo surinkti duomenys rodo, jog visa ši materija, sudaryta iš nesuskaičiuojamo kiekio žvaigždžių, planetų, ūkų ir kitų materijos formų, sudaro tik 4 proc. Visatos! Pagal NASA duomenis tamsioji medžiaga, kuri atrasta netiesiogiai pagal įtaką Visatos kūnų judėjimui, gravitaciją ir masę, sudaro 22 proc, o tamsioji energija, kuri veikia panašiai kaip antigravitacija sudaro 74 proc. Tai reiškia, kad galima sakyti, jog Visatoje gali būti ne vienas pasaulis. Senovės žmonių įsivaizdavimai ir okultiniai teiginiai gali turėti pagrindą. Dar daugiau- Visatoje gali teoriškai egzistuoti pasauliai ir gyvybė, sudaryta ne iš atomų, o iš tamsiosios medžiagos. Ši medžiaga, manoma, yra materija, tik sudaryta ne iš atomų. Jos mūsų galaktikoje yra gerokai daugiau negu materijos, sudarytos iš atomų. Šiame gerokai daugiau materijos turinčiame pasaulyje pilnai gali egzistuoti gyvybė. Pavyzdžiui, Veneroje gali gyventi gyvybė, kurios mes negalime nei pamatyti, nei paliesti. Apie tamsiąją energiją mokslas pakol kas beveik nieko negali pasakyti, bet jos yra labai, labai daug. Joje galėtų egzistuoti dvasių pasauliai. Gal aš per drąsiai fantazuoju, bet Visatoje galimybės egzistuoti energetiniams ir anapusiniams pasauliams atrodo yra. Be to, dabar fizikų tarpe populiari stygų teorija ir jos variantai, nusakantys mūsų Visatą. Šios teorijos savybė yra holografinis principas ir teiginys, kad yra daugiau matmenų, negu mums įprastos trys erdvės ir laiko dimensijos. Gali būti, kad Visata turi net vienolika matmenų, o tai visiškai keičia mūsų supratimą apie mūsų pasaulį ir jo sandarą. Tai reiškia, kad tiesiog mūsų gyvenamojoje aplinkoje gali būti visko gerokai daugiau ir vykti įvairiausių įvykių ir judėjimų, kurių mes nematome, negirdime ir nejaučiame. 

   Nekviečiu tikėti ateiviais, angelais, kipšais, įvairiausiomis dvasioms ir pan., tik noriu pasakyti- mūsų Visata yra gerokai didingesnė, sudėtingesnė, įspūdingesnė, kad mūsų pasaulio pažinimo horizontai yra per maži nusakyti, kur yra fantazija, o kur tikrovė. Visgi reikia stengtis gyventi realybėje, kurioje mes gyvename. Okultizmas tegu lieka specialistams, o fantazijos- fantazuotojams. Mūsų dėmesys privalo išlikti gyvenamojoje realybėje, kurioje mes egzistuojame ir nuo kurios priklauso mūsų gerovė ir gyvybė. Privalome visada atskirti tikrovę nuo fantazijų, įvairiausių išsigalvojimų ar netikro realybės suvokimo. Mokslas- puikus realybės tyrinėtojas.

Gyvo mokytojo- mokinio santykio ir mokymosi klasėse negali pakeisti šiuolaikinė technika

 

Mieli pedagogai, mokiniai ir studentai, 

   Šiandien, rugsėjo 1-ąją, Mokslo ir žinių dieną, noriu pasveikinti pedagogus, mokinius, studentus ir visus, kurie siekia mokslo ir žinių. Smagu pasidžiaugti, kad, nepaisant koronaviruso ir visų problemų, visi mokiniai sugrįžo į mokymo įstaigas. Juk daugelis iš patirties žinome, kaip svarbu mokymosi procese yra mokytojo ir mokinio santykis. Dar daugiau- gyvas, betarpiškas ir artimas mokytojo- mokinio santykis yra būtinas mokymosi procese. Taip pat nepaprastai svarbi aplinka ir mokymasis kartu su draugais klasėse. Viso to nepakeis nuotolinis internetas. Kad ir kokia puiki dėstoma medžiaga ir kaip gražiai ji bebūtų dėstoma, ji nepajėgi sukurti gyvo, artimo, abipusiai reaguojančio santykio bei pedagoginei veiklai palankiausio psichologinio klimato. Karantino metu vykęs darbas per internetą parodė, kad tūkstantmečius tobulėjusių ir laiko patikrintų mokymo principų bei gyvo mokytojo- mokinio santykio negali pakeisti šiuolaikinė technika. Man kelia pagarbą mokytojų ir visų lygių pedagogų elgesys, nes nepaisant viruso pavojaus, jie mokslo metus pradėjo mokindami vaikus gyvai. Mokytojas- labiausiai matomas ir svarbiausias žmogus klasėje. Dėl to vaikų ir jaunimo poreikius atitinkantys mokytojo veiksmai didina jo autoritetą. Tikri mokytojai visada nori gerai atlikti savo pareigas. 

   Kartu reiškiu dėkingumą savo buvusiems mokytojams, dėstytojams, knygų ir straipsnių, video autoriams ir visiems padėjusiems mano mokslo ir gyvenimo išminties kelyje. 

 

Pagarbiai, 

Mindaugas Pliauga 

www.totas.lt

Gyvenimo stebuklas

'’Yra tik du būdai, kaip gyventi. Vienas- galvoti, jog stebuklų nebūna. Kitas- galvoti, jog viskas yra stebuklas.‘‘-       Albertas Einšteinas

    Apie Marijos mirtį senovėje buvo sukurta daug legendinių istorijų. Tikintiesiems darė didelį įspūdį pasakojimai apie Mariją ir Dievo padaryti jai stebuklai. Ilgainiui pagal šias stebuklingas istorijas Bažnyčia sukūrė vieningą pasakojimą ir kultą apie Mariją ir jos mirtį. Žmonės tikėjo ir neabejojo šiais pasakojimais. Jiems tai buvo dar vienas atramos taškas tikintis amžinojo gyvenimo ir fizinio kūno prisikėlimo iš numirusių stebuklui, kada, atėjus Dievo numatytam laikui, mirusieji vėl atgaus kūnus, nes Marija į Dangų buvo paimta su fiziniu kūnu.

   Dabartinis pasaulis nėra palanki aplinka tikėti stebuklais. Dažno iš mūsų gyvenimuose nėra vietos stebuklams. Šiandienos žmogus daug labiau išprusęs ir materialus bei ne toks naivus, kad Bažnyčia jiems kvaršintų galvas, prikaustant juos prie savęs tikėjimo grandinėmis. Jie nenori, kad tikėjimas būtų paverstas vien nevaisingu žaidimu žodžiais, nesusiejamas su dabartinio žmogaus mentalitetu ir poreikiais, kuomet stinga sąryšio tarp išpažįstamo ir realiai išgyvenamo tikėjimo. Dar daugiau- šiais laikais, galima sakyti, daugelis prarado tikėjimą tikėjimu ir net nepasitiki pasitikėjimu. Be to, gyvename globaliame pasaulyje, kuriame bendraujame su įvairių tikėjimų, dvasinių tradicijų, filosofijų žmonėmis ir galime susipažinti su įvairiais mąstymo būdais, idėjomis, įsitikinimais ir religijomis. Anksčiau žmonės savo gyvenamojoje aplinkoje galėjo turėti tik vieną, iš viršaus nustatytą, religiją ir pasaulėžiūrą, nes kitos buvo draudžiamos ir neprieinamos. Pavyzdžiui, viduramžių Europoje už kitokios religijos praktikavimą ar turėjimą kokios nors literatūros, kuri prieštarautų Katalikų Bažnyčios dogmoms ir pasaulio vaizdui- grėsė persekiojimas ir inkvizicija. Jie negalėjo rinktis, kaip dabar, tikėti ar ne Bažnyčios skelbiama Evangelija. Šiais laikais mes esame daug laisvesni ir turime daug daugiau galimybių ir pasirinkimų. Kiekvienas galime susižinoti, jog yra daug priemonių ir būdų patirti slaptą būties esmę ir nukreipti žemiškose laimės ieškojimuose ir problemose įstrigusį protą link tikrosios egzistencijos ištakų. Visais laikais žmogui buvo svarbu dvasingumas ir poreikis eiti kuriuo nors dvasiniu keliu. Be šito mes niekada nebūsime išties laimingi. Nors galime pasirinkti sau tinkamą religiją, dvasinį mokymą ar gyvenimo filosofiją, tačiau dieviškoji versmė yra tik viena- iš kurios kyla ir kuri kuria gyvenimo stebuklus.

   Gyvenimo stebuklai telydi Jus!