‘Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta:
Žmogus gyvas ne viena duona,
bet ir kiekvienu žodžiu,
kuris išeina iš Dievo lūpų“. Mt 4, 1-4
Straipsnį pradedu Naujojo Testamento esmine ištraukos pradžia [visa yra Biblijoje], kur, mano manymu, yra pažymimas Viešpaties Jėzaus nušvitimas. Taip manau todėl, kad daugelyje pasaulio dvasinių tradicijų ieškantys dvasinio nušvitimo išeina į nuošalią vietą [kalnus, džiungles]. Būtent šiame regione tradiciškai eidavo į dykumą. Taigi, pagrįstai galima įsivaizduoti, kad Jėzus, teoriškai ir praktiškai pasirengęs, tikslingai išeina į dykumą susidurti su savo šešėlinės būties pusėmis, jų demonų kuriamomis vizijomis ir nugalėti ego pasipriešinimą. Jis pasninkauja [badauja, kaip to meto žydų ieškantieji], atlieka reikiamas dvasines praktikas ir meldžiasi, kovodamas su prieš Jį pasirodančiais demonais. Iš Naujojo Testamento matyti , jog Jėzus, turbūt pagal Esėjų žydų tradiciją, Velnią sutramdo reikiamu Žodžiu. Akivaizdu, Jėzus pasiruošęs ir tvirtas sutikti pabaisų [Velnio] pavidalu pasirodančias šešėlines būties puses. Kitaip sakant, Biblijoje aprašoma lemiama Jo kova su ego ir tamsiąją būties jėga. Galiausiai Jėzus prieš Velnio gundymus ir gudrius ego žaidimus atsilaiko ir pasiekia susijungimo su Aukščiausia Dvasia būseną. Taip simboliškai ‘’miršta’’ savo žemiškai egzistencijai ir tampa amžina, dieviška būtybė, gyvenanti bendrystėje su Dievu Tėvu. Kartu pas Jį atėjo dieviškoji jėga. Senuose Indijos raštuose tikrasis AŠ apibūdinamas kaip ‘’švytintis iš savęs’’. Nenuostabu, kad krikščionys Viešpatį Jėzų pavadina ‘’šviesų Šviesa’’. Vartant pasaulio dvasinių tradicijų puslapius nušvitimo tema, būtent taip galima suprasti, kas nutiko Jėzui. Netgi apaštalas Paulius pripažino; ‘’jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.‘‘ 1 Kor 15, 14. Visiškai suprantama tokia Jo pozicija, nes iškilieji Senojo Testamento žydų pranašai yra darę analogiškus stebuklus. Dar galima pridėti, jog tarp pasaulio šventųjų ir nušvitusiųjų yra nemažai dariusių įvairių stebuklų [vaikščiojo vandeniu, kilo į orą, gydė žmones, pranašavo ir t.t. ir pan.]. Taigi su ‘’Dvasios galybe’’ Jėzus sugrįžo iš dykumos. Dabar Jis išgirdęs Dievo balsą suvokia, ką čia, žemėje, turi nuveikti.
Nors labai gerbiu ir žaviuosi šventaisiais ir nušvitusiais, ypatingai veikiančiais pasaulyje ir dalyvaujančiais visuomenės reikaluose, tačiau nebūtina visiems eiti Jų keliu ir siekti nušvitimo, nes ne visiems tai Kūrėjo skirta šiame gyvenime. Žinoma, dieviškos asmenybės privalo mums būti pavyzdžiais, bet kartu kiekvienas turime savo svarbią misiją- mes visi sąmoningai ar nesąmoningai siekiame įgyvendinti savo unikalų dievišką tikslą. Aš nelinkęs nuvertinti paprastų žmonių. Mano nuomone, jie stengiasi deramai gyventi, renka patirtį, žinias apie pasaulį, rūpinasi asmenybės augimu ir taip tarnauja Kūrėjui. Stebint žmones, visuomenę galima pastebėti, kad veikiama protingai. Taip, daroma klaidų ir yra daug klystkelių, bet žmonių bendruomenės pagal turimas galimybes ir žinias pasirenka geriausius variantus ir veikia racionaliai. Reikia pastebėti, jog žmonių bendruomenė tikrai ne mažiau svarbi, reikšminga ir reikalinga, negu arčiausiai Kūrėjo esantys šventieji ir nušvitusieji. Tiesiog kiekvienas atlieka unikalų, svarbų Kūrėjui, jam skirtą gyvenimo vaidmenį.
‘’Visiems paprastiems žmonėms Dievas skyrė sugebėjimą pasiekti kokią nors pabaigą. Be abejo, vieni apdovanoti didesniais gabumais nei kiti, tačiau Dievas nepaliko nė vieno negabaus žmogaus.’’
Martin Luther King Jr.- amerikiečių dvasininkas, aktyvus kovotojas už juodaodžių pilietines teise, Nobelio taikos premijos laureatas, knygų autorius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą