Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXVII)

 

Dabartinėmis susirūpinimą keliančiomis aplinkybėmis, kai viskas atrodo trapu ir netikra, o Vyriausybės valdomos tamsių jėgų, dieninius gyvūnus slegia tamsios mintys ir nusivylimo jausmas. Prieš blogio galią, kuri čiuptuvais apglėbusi grasina mirtiname glėbyje uždusinti pačią visuomenės sąrangą, dieniniai gyvūnai jaučiasi bejėgiai. Matosi, kad jiems reikia Dievo pagalbos, nes jie yra apimti pavydo, pykčio ir įvairių nuodėmių. O tokioje sielos būsenoje ir mąstyme atrasti šviesų ir saugų kelią į šviesią ir laimingą ateitį, iš šalies atrodo kaip iliuzija. Visų pirma, jiems reikia atrasti kuo galima pasitikėti.

Didžioji tamsiųjų jėgų galia visada buvo ten, kur ji buvo nematoma ir niekas apie ją nekalbėjo. Taip jau yra šiame pasaulyje, kad kuo didesnė yra galia, tuo tyliau ir mažiau matomai ji veikia. Tamsiųjų jėgų įtaka tiesiog vyko, nepaisant šviesiojo kunigaikščio pasipriešinimo ir rodymo į tą jėgą. Pokytis į šviesiąją pusę galimas tik tada, kai tamsiosios jėgos įtaka yra išviešinama ir apšviečiama. Tikrai didžiai jėgai nereikia į save atkreipti dėmesį- ji tiesiog valdo ir daro įtaką. Šiaip Visatoje aukščiausias ir galingiausias jėgos laipsnis- Šventoji Dvasia. Ji visą Visatą kuria, griauna, dėlioja, sukioja, valdo ir niekas Jos nemato, nejaučia ir net nežino apie Ją. Tiesa, mato, žino ir jaučia tik išrinktieji arba pasiekę dvasines aukštumas dieniniai gyvūnai.

Šaltas, racionalus protas meilės ugnyje.

Kai pastebi šviesųjį kunigaikštį, Ji atsargiai, nerodydama pastangų, priartėja. Ir štai žaismingas žvilgsnių žaidimas. Tas jo žvilgsnis neapleidžia manęs iš akiračio, panardina meilės erdvėje. Kur jaučiuosi kaip namuose. O, siaube! Nenoriu prarasti jo dėmesio, nes jis yra mano gerasis gyvenimas! Deja, jis dažnai atiduoda meilę nieko nesitikėdamas atgal…

Štai kita alkstanti meilės siela nori jį pagauti ant savo kabliuko ir tokiu būdu jį valdyti. Ji ieško (įprastai jau būna prisigalvojusios) silpnos vietos jame, už kurios galėtų užsikabinti. Ji meilės poreikį painioja su meile. Bet jis jaučiasi ramus, tvirtas ir stiprus, dėl ko Jos kabliukas neturi galimybių užsikabinti…

Jo netikėto Artumo apakinta, Ji trokšta būti atpažinta ir pamilta. Ieškau jo pėdų priekyje, kurios išves mane iš klystkelių, kur mane nuvedė piktadariai bei mano puikybė ir nuodėmės. Kai viskas, atrodo, panyra sutemose, mano dažni prisiminimai, kad čia vėl jis dėl manęs, leidžia pasijusti ne vienišai, o saugomai ir mylimai…

Pasakos XXXXVI dalis:TOTAS: Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXVI)

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXVI)

 

Kreivų veidrodžių karalystės valdžioje buvo noro padaryti gero karalystei, noras apginti ją, bet, deja, kartu galima išdavystė ir evakuacijos planas. Taip yra, nes valdžioje esantys dieniniai gyvūnai buvo pardavę už turtą, karjerą, garbę savo sielas velniui. Dėl to vagiama, griaunama ir kilo chaosas. Faktai rodė, kad buvo vykdomas iš anksto paruoštas planas. Tik, kad paprasti dieniniai gyvūnai nebūtų mesti į beprasmišką karą, kur tik skaudūs praradimai be kokios nors rimtos pergalės, naudos valstybei ir prasmės. Labai nesinori, jog karalystę ištiktų apokalipsė.

Dieviškosios meilės nuotykiai.

Štai jis impulsyviai pradėjo suktis pagal Jos mylinčios širdies plakimą. Šviesusis kunigaikštį, nukreipk savo veidą nuo šio pasaulio vilionių, nes po nuostabiai gražios ir svaiginančio aromato gėlės žiedu yra susirangiusi tamsiųjų jėgų gyvatė. Neapsvaik nuo keriančios gėlės aromato ir aistros energetikos. Todėl jis juda toliau.

Priešais šviesųjį kunigaikštį netikėtai atsiranda Ji. Jis giliai pasižiūri į Ją. Jos veidas jam atskleidžia niūrią sielvarto istoriją. Kaitri jo meilės saulė iškart ir trumpam laikui išdžiovino nematomas jos ašaras.

Dieviška meilė- viską jungianti didi traukos jėga, neaprėpiama, galinga ir turinti daugybė vilties. Pas Ją svajonė paversti šviesųjį kunigaikštį savo įsimylėjusiu džinu. Kadangi joje liepsnoja savanaudiška meilės žvakė, tas vidinis troškimas, mintis ir įsitikinimas, kad visi stebuklai būnant su juo ir jį valdant jai yra pasiekiami.

Pasakos XXXXV dalis:https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2025/03/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXV)

 

Kreivų veidrodžių karalystėje vyrauja pardavimo ir išdavystės nuotaikos. Joje viskas parduodama, norima net pačius dieninius gyvūnus parduoti. Čia pelningai galima nusipirkti ne tik turtą ir įvairius aktyvus, bet ir vergišką darbo jėgą. Tiesa, bendrą dieninių gyvūnų vertę mažina tai, kad karalystės visuomenėje yra labai jau daug senų, ligotų ir invalidų. Vaikų mažai, bet jie vertės nemažina, nes tai- būsimi darbo vergai.

Šviesiojo kunigaikščio pakelyje liepsnoja nesuskaičiuojama daugybė meilės fakelų. Jo veidas Jai šypsosi. Supratimas be žodžių. Gerai, jog nėra žodžių, nes lieka abejonė dėl supratimo. Taip lengviau… Toliau gerokai vyresnė inicijuoja labai žaismingą meilės žvilgsnių žaidimą. Gal aistros jau ir nėra daug, tačiau noro ir aktyvumo- pakankamai. Visgi svarbu suprasti akimirkos reikšmę ir neišsibarstyti. Toliau kelyje jis pastebi pasiruošusią Ją. Kiekvieno susitikimo metu gali užsimegzti ilgalaikis ryšys. Nekantriai laukiu šviesiojo kunigaikščio pakalbinimo ir bandau pirma, gudriai neverbaliai jį kalbinti. Tikiuosi labai daug, bet lieku nusivylusi. Nusivylusi netobulu savo gyvenimo paveikslu…

Šiaip karalystėje buvo šalta, bet rūkas sklaidosi ir darosi aiškiau. Svarbu šioje melo karalystėje ne tik teisingai protauti, puikiai analizuoti, intuityviai pajusti tiesą, bet ir informaciją sužinoti tiesiogiai, iš pirmų lūpų. Kaip pvz., tiesiogiai iš šviesiojo kunigaikščio.

Pasakos XXXXIV dalis:  https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2024/12/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXIV)

 

Dieniniai gyvūnai yra socialiniai gyvūnai, todėl jie gyvena ir veikia ne tik kaip atskiri individai, bet ir kaip individų visuomenė, susijungusi ir integruota į individų socialinį tinklą. Šioje visuomenėje individai visiškai priklausomi vienas nuo kito ir viso visuomenės tinklo. Taip istoriškai yra todėl, kad vienam dieniniam gyvūnui išgyventi pasaulyje yra nepaprastai sunku. Dėl to dieninių gyvūnų pasaulyje kiekvienas priverstas kažkam tarnauti. Nėra nei vieno, kuris kažkokiu būdu netarnautų ar būtų visiškai nuo nieko nepriklausomas. Pavyzdžiui, padavėja patarnauja klientams ir vykdo vadovybės nurodymus, o jai tarnauja ir jos poreikius įgyvendina, kai ji tampa kliente parduotuvėse, pramogų ir paslaugų įstaigose ir t.t. Žodžiu, visi vienas kitam tarnauja šeimose, įstaigose, visuomeniniuose ir asmeniniuose santykiuose. Net imperatoriai tarnauja, tik geriausiu atveju, valstybei, žmonėms ir Dievui.

Praradę Dievą, kuris kadaise varžė jų aistras ir neatsakingumą, slopino norą daryti nuodėmes bei veikiami tamsių blogio jėgų skleidžiamais toksinais, dieniniai gyvūnai nebegali aiškiai mąstyti, objektyviai matyti ir suprasti, todėl yra pasmerkti klaidžioti iškreiptų veidrodžių karalystėje. Tikroji laisvė vis dažniau tampa demonstracinė, iliuzinė. Vyksta nevieša kova tarp laisvės ir diktatūros, tačiau po truputį ši kova tampa viešesnė ir net kartais įvyksta reali priešprieša (ne tik protuose ar virtuali). Radikalus, egoistinis individualizmas daužo ir skaldo bei skatina aistras ir neatsakingumą. Jie yra nuodėmėje, jiems reikia tvirtos Dievo rankos, o ne tamsiųjų jėgų diktatūros.

Dieviškosios meilės nuotykiai.

Atpažįstu jį iš netikėtai užplūdusios ramybės ir džiaugsmo. Ji mato, kad jis nori, jog ji džiaugtųsi ir būtų komforte šalia jo. Jis apsigyvena Jos širdyje. Štai kita pajaučia šviesųjį kunigaikštį, esantį šalia, ir tai Ją veikia raminančiai. Toks tylus, įdomus buvimas padėjo Jai atverti širdį ir vėl prisipildyti meilės. Tai leidžia atgyti, sustiprėti ir išgyventi.

Visgi jis per daug taškosi meile… Gal ne tiek per daug, kiek netikslingai. Nes tik tikslingai, reikalingai ir su misija galimas sėkmingas projektas, prilygstantis švelnios gėlės puoselėjimui. Dvasinis, protinis, emocinis ir materialus aptarnavimas… Žinoma, jis sieks kiek įmanoma lygesnių, abipusiškesnių santykių. Juk niekas nenori būti kiaurai išnaudojamas.

Pasakos XXXXIII dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2024/08/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

Žmonės mąsto per mažai, o ne per daug

 

Ne kartą teko girdėti ir skaityti, kad mąstymas sekina ir niekur neveda, visas stresas ir bėdos yra dėl proto ir jo neramios prigimties. Be to žmonės per daug mąsto, todėl pasaulyje išplito overthinking’o epidemija. Žodžiu, per daug dažnai protas ir mąstymas yra kaltinamas dėl visų blogybių, tarsi be proto ir mąstymo galėtume gyventi kasdieniniame gyvenime ir pasaulyje. Mano nuomonė- kiek kitokia.

Žmonės yra linkę skirti daug laiko jaudinimuisi, tuštiems svarstymams, galvojimui apie turimą nuoskaudą, baimę dėl ateities ir t.t. ir pan. Tas mąstymas tampa toks siauras, primityvus ir nuolat apie tą patį (kaip voverė ratu) bei toks intensyvus (dėl teikiamos didelės svarbos), kad gaunasi overthinking. Bet tai neturi nieko bendra su sveiku ir teisingu žmogaus mąstymu! Juk neramios ir besiblaškančios mintys galvoje nėra tikrasis ir teisingas mąstymas. Mes matome gyvenime tai, į ką sutelkiame dėmesį. Visada visko yra žymiai daugiau negu mes pastebime, bet matome tiek, kur sutelkiame dėmesį. Gilus ir platus mąstymas mums yra būtinas ir labai naudingas, tačiau iš tikrųjų daugiausiai mąstome bergždžiai. Net kada galvojame, jog mąstome apie svarbias problemas ir bėdas, kurias norime išspręsti, negatyvios emocijos ir mintys priverčia suktis mūsų mąstymą kaip voverei rate. Tada klaidingas suvokimas bei negatyvios emocijos užvaldo mus ir atitraukia nuo to, kas vyksta akimirką po akimirkos bei nuo platesnio ir išmintingesnio problemos vaizdo. Žmogus pradeda gyventi galvoje. O nuolatinis svarstymas ir ribotas galvojimas apie save ir savo problemą padaro mus ne pilnai ir ne visapusiškai mąstančius. Nuolatinis ir ribotas galvojimas tik apie save bei savo norus ir nenorus mus labai išvargina ir aptemdo protą. Toks nuolatinis susitelkimas į skaudžias, neramias gyvenimo smulkmenas ir gyvenimas išvargusioje, aptemusioje ir silpnai mąstančioje galvoje, veda į iliuzijas, klaidingą gyvenimo suvokimą ir tikrovės suvokimo praradimą. Nuo to gyvenimas tampa kartus, pilnas nesėkmių, o būsenos ir rezultatai ne tokie, kokių norėtume.

Nesakau, kad nereikia skirti rimto dėmesio ir negalvoti kaip išspręsti problemas, ištikusias bėdas ir t.t. Overthinking’as įvyksta ne dėl didelio, teisingo, gero ir produktyvaus mąstymo. Iš viso, galima tvirtai teigti, kad žmonės mąsto per mažai, o ne per daug. Pabrėžiu- žmonės mąsto per mažai. Smegenys taupo energiją, todėl nenori jos švaistyti, jei mano, kad galima apsieiti be mąstymo. Šiandieniniame pasaulyje labai trūksta teisingo ir sveiko mąstymo. Juk mąstymas, kai atliekamas teisingai ir tikslingai, yra produktyvus, kūrybiškas, praktiškas ir naudingas. Viskas, ką žmonės sukūrė pasaulyje, buvo padaryta dėl žmonių teisingo ir tikslingo mąstymo ir žinių.

Žinios žmogui padeda gyvenime tapti kūrėju

 

Norint bent kiek valdyti savo gyvenimą, reikia kuo geriau pažinti gyvenimą, pasaulį valdančius dėsnius, nes kuo geriau pažinsite gyvenimą ir suprasite pasaulį valdančius mechanizmus, tuo daugiau galimybių turėsite kurti norimą ateitį. Juk turėdami platesnį, išsamesnį, teisingesnį gyvenimo vaizdą galėsite geriau jame orientuotis ir veikti bei patirti jame esančius stebuklus. Žmonės, kurių gyvenimas pilkas ir ribotas, pilnas neišmanymo, būna labai ribotos nuovokos ir turintys mažai žinių. Jie paprastai motyvuojami baimės ir instinktų. Jie yra nepajėgūs sukurti ko nors reikšmingo sau ir kitiems. Todėl turite siekti žinių ir pasaulio pažinimo, nes tik turėdami žinias ir gebėjimus galėsite sukurti gyvenimo stebuklus, taip tapdami šio pasaulio Kūrėjo bendraautoriais. Rinkitės būti gyvenime kūrėjais, o ne valdomiems aplinkybių, baimių ir instinktų!

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXIII)

 

Dieninių gyvūnų planetoje situacija yra tokia, kad jie patys save gali susinaikinti. Apokalipsė kaip niekada arti. Šioje situacijoje šviesusis kunigaikštis yra už ėjimą Kūrėjo numatytu keliu. O tam visiems reikia išeiti iš tamsaus, egoistinio, blogo kelio, kuris veda į apokalipsę, ir grįžti į dievišką, Kūrėjo numatytą, šviesų proto ir dvasios kelią. Nes dieniniai gyvūnai yra praradę Dievo sampratą, kuri kadaise varžė egoizmą, aistras ir neatsakingumą. Mokslo ir technologijų pažanga yra būtina, tačiau daugelis dieninių gyvūnų dėl to prarado gebėjimą gerbti ir pripažinti už supratimo ribų esančių jėgų egzistavimą. O tai atėmė gebėjimą būti pamaldiems, ramiems ir pasitikintiems Kūrėjo valia. Dvasinė tyla jiems tapo visiškai nepasiekiama. Taip netobulas ir nuodėmingas dieninis gyvūnas, niekada neatsisakantis puikybės, besidomintis tik savimi, pavydus, kupinas tuštybės ir turintis daugybę nuodėmių bei trūkumų, netekęs Dievo atsiduria ant apokalipsės ribos. Iš tikrųjų juos reikia gelbėti nuo jų pačių. Jiems būtina kuo greičiau atrasti dievišką gyvybės ir klestėjimo kelią. Nes kai Kūrėjas priima sprendimą viską sunaikinti ir kurti iš naujo- bus vėlu.

Meilių susitikimai yra dieviškai sėkmingi ne dėl kalbinio akto, informacijos didelio kiekio perteikimo, bet kai meilės dalyvių patirtys priartėja viena prie kitos, netgi jei tai truko tik akimirką. Tame slypi vienas didžiausių stebuklų.

Žiūriu į tave ir jaučiu Tavo ritmus. Širdelės atkreipia šviesiojo kunigaikščio dėmesį savo kūno kalba į norimą kūno vietą, paskui į kitą, tačiau jis pamato daugiau negu Jos norimą kūno vietą. Beje jos kreipia jo dėmesį ne tik, į jų manymu, patraukliausią kūno vietą, tačiau sąmoningai ir nesąmoningai ir į tą, kurioje trokšta glamonių ir susižavėjimo. Visgi šviesusis kunigaikštis – jau brandus. Jis nori atverti Jos grožį ir leisti jai žydėti gražiai energetiškai kvepiančia gėle. Todėl jis nebežiūri kaip nesubrendęs jaunuolis, kuris dar nenori palikuonių, o nori tik sekso ir kuo daugiau (ir neretai nesvarbu su kuo).

Pasakos XXXXII dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2024/03/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

Nuolatinė laimė ir pasitenkinimas nėra žmogaus prigimtinė būsena

 

Žmogaus smegenys ir kūnas yra nuolatos pasiruošę baimei, stygiui ir įvairiems neigiamiems dalykams. Dar daugiau- smegenys be perstojo skenuoja aplinką nuolat ieškodamos pavojaus, negerų ir pavojingų dalykų ir visada teikia pirmenybę ne teigiamiems dalykams, o neigiamiems (kad apsaugotų, užtikrintų gyvenimą ir pratęstų giminę). Dėl to mūsų protas yra neramios prigimties. Kadangi nepasitenkinimas ir nepatogumo jausmas skatina mus veikti, tai yra dėl to medžiojame, ieškome, kuriame ir prisitaikome, Galima sakyti, jog nepasitenkinimo ir nepatogumo būsena yra mūsų prigimtinė, numatytoji būsena. Iš tiesų visi gyvi organizmai rūpinasi maistu, būstu, palikuonimis ir t.t., todėl jie yra prisitaikę prie streso, pavojaus, stygiaus, kovai dėl išlikimo. Žmogus yra ne išimtis. Niekas į šį pasaulį neateina mėgautis gyvenimu be jokio streso, problemų ir sunkumų. Visur, kur tik pažiūrėsi, vyksta kova dėl išlikimo ir geresnio gyvenimo. Gyvūnų, kaip ir žmogaus, gyvenime laimė ir pasitenkinimas visada yra laikini ir trumpi. Todėl, mano nuomone, turime atmesti išreklamuotą, iš visų kampų sklindančią, klaidingą nuostatą, kad nebūdami laimingi ir patenkinti nesame normalūs ir sveiki. Žinoma, chroniškas stresas, fobijos, nuolatinis nerimas ir pan. yra patologija, liga. Gyvūnų pasaulyje taip pat nėra tokio dalyko kaip intensyvūs nuolatinis stresas, baimė, nepasitenkinimas. Pavyzdžiui, alkanas liūtas prisiėdęs tampa patenkintas ir laimingas, bet tai netrunka labai ilgai. O su žmogumi dar sudėtingiau, nes jis net privalgęs, turėdamas būstą ir visus būtinus poreikius teikiančią aplinką gali išlikti nelaimingas ir nepatenkintas! Nes dabar jis turi jau kitus labai didelius norus ir problemas. Chroniškas nepasitenkinimas ir nepatogumas jo niekada neapleidžia. Tai, žinoma, nenormalu. Gerai, kad tokiu atveju siekiame pozityvumo, teigiamo mąstymo ir malonių būsenų, tik nereikia nusiminti, kai tas nepavyksta. Žmogus nėra visagalis kaip skelbia šiandieninės reklamos šūkiai. Tuo labiau, kai nuotaiką ne visada galime pasirinkti, nes ji dažnai tiesiog ateina pas mus ir nėra lengvai pakeičiama. Kadangi nuotaika veikia patį minčių kūrimo procesą. Pavyzdžiui, depresijos nuotaika kelia mintis apie kaltę, beviltiškumą, nesėkmę ir pan. Tada yra nepaprastai sunku žmogui valios pastangomis kurti teigiamas mintis ir būsenas, kai nuotaika labai negatyvi. Tai reikalauja daug valios pastangų ir jėgų. Kartais geriau šiai nuotaikai leisti būti ir išjausti jos minčių kuriamas emocijas, neskatinti neigiamo minčių kūrimo proceso (kad nesusidarytų užburtas negatyvių minčių ratas) bei stengtis neįsitraukti. Nuotaikos svyruoja ir jos neišvengiamai, atėjus laikui, pereis į teigiamą poliaus pusę. Žinoma, žinant ir įvaldžius šio pasaulio dėsnius ir principus bei gerai valdant save, galima pasiekti ramybę ir pasitenkinimą net ir tokiu atveju, tačiau tai nėra prigimtinė, nustatytoji mūsų būsena. Svarbu suprasti, jog šią būseną sukuria gamtos dėsnių ir valios pastangomis pats žmogus, o ne natūraliai gamta. Pavyzdžiui, meistrai teigiamas būsenas kuria savo valios ir meistriškumo dėka. Nes tas gamtos neduota. To išmokstama. Dėl to niekada nesijauskite nenormalūs, blogesni ar ne tokie, kokie privalote būti, kai esate negatyvioje nuotaikoje, mintyse, nepasitenkinimo būsenose. Norint prisitaikyti ir suvaldyti savo negatyvias būsenas ir neigiamas mintis, reikia to mokytis, nes tai nėra gamtos duotybė. Tai panašu į mokslą, kurio reikia mokytis. Ir kuo geriau mokinys mokinasi, tuo daugiau šiame moksle gali pasiekti, ir rezultate - daugiau sulaukti saldžių šio mokslo vaisių.

Jonas Krikštytojas buvo Jėzaus mokytojas

 

Bažnyčia birželio 24 dieną švenčia Jono Krikštytojo gimimo dieną. Jonas Krikštytojas yra gana svarbus Naujojo Testamento veikėjas. Krikščionių Bažnyčios tradicijoje jis- gerbiamas ir vertinamas kaip Jėzaus Kristaus pirmtakas, kurio užduotis buvo parengti kelią mesijui. Reikia pastebėti, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais dėl Jono Krikštytojo vaidmens buvo ginčų. Kadangi jis krikštijo patį Jėzų ir priėmė pas save į esėjų (esenų) bendruomenę, kartu tai reiškė, jog Viešpats Jėzus buvo Jono Krikštytojo mokinys. Šis faktas labai glumino, nes kaip Dievas gali būti kažkieno mokinys? Tai labai kenkė Jėzaus kaip Dievo sampratai pirmaisiais krikščionybės amžiais.

Mano nuomone, akivaizdu, kad Jėzus priklausė Judaizmo Esėjų sektai. Juk ir pats krikštas yra perimtas iš esėjų. Skaičiau, kad net ir Bažnyčia yra linkusi manyti, jog Jonas Krikštytojas buvo esėnas (esėjas). Be to, Jėzus per savo žemišką viešą tarnystę nuolat naudojosi esėjų paslaugomis, žmonėmis ir infrastruktūra. Pavyzdžiui, popiežius Benediktas XVI savo knygoje rašo, kad paskutinė vakarienė vyko esėjų namuose. Dar yra Kumrano rankraščiai, įvairūs archeologiniai to meto radiniai bei Evangelijos, neįtrauktos į Bibliją. Žodžiu, manau, neabejotinai galima sakyti, jog krikščionybė pradėjo formuotis ant esėjų religinės sektos pagrindų. Paskui ji perėmė ir pritaikė savo poreikiams senovės Egipto, Rytų dvasinių tradicijų, žinoma, Romos- graikų pasaulio idėjų ir gavosi pažangi religija.

Erodui įmetus Joną Krikštytoją į kalėjimą ir vėliau nužudžius, o Jėzui subrendus ir žinančiam savo misiją, bei, tikėtina, esėjų vyresnybei leidus (nes Jėzus turi jų palaikymą iki mirties), Jis suburia savo bendruomenę. Atsiskyrimas neįvyko labai gražiai (kaip Biblija teigia), nes žinoma, kad tarp krikščionių ir Jono mokinių, dar ne vieną amžių buvo nesutarimų. Čia turbūt Jėzui atsirado gera proga ir jis ja labai sėkmingai pasinaudojo. Pradžioje Jo bendruomenė buvo viena iš tuometinių Judaizmo sektų ir nepretendavo į atskirą religiją. Iš Naujojo Testamento matome, kad Jėzus pats save taip pat vadino žmogaus sūnumi. Tiesa, Jėzus matė šimtmečius į priekį ir apie tai galima spręsti prieš Jo mirtį, pavyzdžiui, kada jis išvaiko prekiautojus iš šventyklos ir t.t. bei Jo užsiminimai apie Jo dieviškumą, dėl kurių Jis, geriausiu atveju, būdavo ignoruojamas ir likdavo nesuprastas. Jei jam pritardavo apaštalai, mokiniai, tai tik dėl norėjimo įtikti.

Taigi Jono Krikštytojo nuopelnai krikščionių religijai yra dideli. Stebėtina, nors Bažnyčia jo nepripažįsta kaip Jėzaus mokytojo, tačiau jo nuopelnų netiesioginis, aptakus ir šykštus apibūdinimas nėra melagingas. Nes Jėzaus mokytojo apibūdinimas esamoje Jėzaus dieviškumo šviesoje yra maksimaliai pagarbus ir jo darbus deramai įvertinantis.

Gyvenimas laiko upėje

 

„Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ 1 Kor 3,16

Daugelis mūsų ieškome dvasinio ryšio, gilesnės prasmės ir išminties priimti sprendimus, kurie būtų naudingi ir mums, ir kitiems. Norime nugyventi visavertį gyvenimą, pažinti visas jo puses ir džiaugtis tuo, ką sukūrėme. Vien protu ir ego norais to niekada nepasieksime. Nes ego neturi reikiamos galios ir išteklių, kad galėtų priimti esminius sprendimus ir juos įgyvendinti bei tinkamai vesti jus gyvenimo keliu.

Gyvenimas milžiniškoje Visatoje nuolat juda, banguoja. Visata nuolat kinta laiko upės tėkmėje. Viskas juda tikslo link. Sunku pasakyti, kiek laiko praėjo ir kiek jo dar bus. Mes esame mažytė gyvenimo dalelytė, mažyčiame laiko tarpe. Nuo mūsų beveik niekas nepriklauso. Kadangi tiek kiekvieno iš mūsų gyvenimo laikas ir tiek mes, patys – esame daugiau negu mikroskopiškai maži. Viskas, kas buvo, yra ir bus sukurta- atitinka Kūrėjo užmojį, atspindi Jo planą. Viskas, kas atitinka Jo planą suklesti, o kas neatitinka Jo plano- išnyksta. Taigi gyvename nepaprastame, aukštesnio proto tobulai sustyguotame procese, kurio esame nepajėgūs valdyti. Galbūt tikite, jog esate visiškas savo laimės kalvius, bet taip nėra. Tik maža apimtimi galime valdyti savo likimą. Net ir ši maža žmogaus valios laisvė atspindi Kūrėjo kūrybinę galią. Kūrėjo valia skleidžiasi per šventąją Dvasią. Ši viso pasaulio varomoji jėga, pasireiškia kaip nepaliaujamas judėjimas pirmyn, iš kurios viskas kyla, atsiranda. Ji tokia svarbi mūsų pasauliui, kad krikščionybėje Ji yra trečias dieviškas asmuo. Žmogus šios aukštesnės jėgos savo penkiais pjūčių organais nejaučia. Dėl to jam kartais yra nepaprastai sunku suprasti, ne tik ko iš jo nori gyvenimas, Kūrėjas, bet ir kas aplamai gyvenime vyksta. Visiškai susipainiojama ir paskęstama rūpesčiuose, kančiose, bėdose, sielvarte ir t.t. Todėl be Dvasios pajautimo, jos supratimo žmogus niekada negalės patenkinti svarbiausią savo poreikį- išgyventi pilnatvę, prasmę bei būti laimingu. Dar daugiau- gyvenimas ne pagal šv. Dvasią sukelia dar didesnius vargus, kančias, nesėkmes net priešlaikinę mirtį. Mažesni gerą ar blogą išgyvena mažesniu mastu, o didesni- didesniu mastu, nes Dvasia juda savo tikslo link. Šventieji, arčiau Kūrėjo esantys sako, jog Kūrėjas nori drauge su mumis, kaip su partneriais, nuolat kurti pasaulį. Taigi šventoji Dvasia visada išmintinga ir praktiška. Ji kuria mažiausio pasipriešinimo kelią tiems, kurie atitinka Kūrėjo planą. Todėl siekdami laimės gyvenime turime būti geri ir patikimi Dvasios partneriai.

Tačiau kaip pajusti šventąją Dvasią? Ji nelinkusi ateiti į tą žmogaus širdį, kurioje dunda pasaulio tuštybės būgnai ir vieši neįžengiami nuodėmių brūzgynai, kurioje nėra ramybės ir tylos. Nes tokiame žmoguje mažai sąmoningumo, jo širdis praradusi jautrumą Dvasiai. Šioje vietoje noriu atkreipti dėmesį, jog dėl to religijos ir dvasinės tradicijos (savo giliąja prasme) siekia plėsti žmogaus sąmoningumą, nes tai kelias į Dvasią. Sąmoningumas geriausiai veikia tyloje ir ramybėje. Tyla skatina intuiciją, leidžia pajusti tuos silpnus vidinius pojūčius. Joje pajaučiama Dvasia, atsiranda Dvasios poveikio žmogui ir pasauliui suvokimas. Sąmoningumas ir tyla yra vartai į šv. Dvasią. O mūsų reakcija į Jos poveikį lems mūsų likimą.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXII)

 

Nors dieniniai gyvūnai yra stiprūs, nes jie atlaikė tamsiųjų jėgų gąsdinimus, keliamas įtampas, išnaudojimą, pažeminimus bei karalystės ekonomines, politines ir karines problemas, visgi jie yra atsidūrę ant bedugnės krašto, jie -pasimetę ir išsigandę, juos reikia gelbėti. Kadangi jiems reikia kovoti prieš blogio galią, kuri grasina savo bjauriais čiuptuvais apglėbti ir mirtiname glėbyje uždusinti visą visuomenę, jos sąrangą. Juos būtina sugrąžinti į Kūrėjo numatytą kelią, nes kitaip jie visi bus sunaikinti.

Šis stebėtojas yra įsimylėjęs mąstymą, žinias ir išmintį. Jo viso gyvenimo negęstanti meilė- išmintis. Jis ją gerbė ir mylėjo nuo pat vaikystės. Šviesusis kunigaikštis yra prie tų, kurie siekia išminties ir tai laiko apsivalymo menu. Taip pat prie tų, kurie jau pradėjo didžiojo sugrįžimo kelionę, kurios pabaiga mąstomos visa tikrovę apimančios vienybės pilnas suvokimas. Atsigręžus į nueitą gyvenimą- tai jį galima būtų apibūdinti kaip žinių, proto ir išminties siekio kelią. Jis daug turi meilės, bet didžiausia ir niekada negęstanti jo meilė yra suvokimas, žinios, protas ir išmintis. Dar daugiau- ar jis labai noriai ėjo (dažniausiai), ar per prievarta išorinis pasaulis ir kažkas iš vidaus visada jį vertė eiti šiuo keliu. Iš tikrųjų nebuvo pasirinkimo.

Apie dieviškus meilės kontaktus.

Šiltas šviesiojo kunigaikščio žvilgsnis ir šilta šypsena sušildo ne tik Jos širdį, bet ir šąlantį kūną. Štai Ji jau jaučiasi visa savo būtimi šilčiau.

Ir vėl mylinti širdis laukia iš šviesiojo kunigaikščio užuominos. Užuominos, kad yra mylima, laukiama ir vienintėlė. Nekantriai pradedu dialogą su juo. Laukiu iš jo visko. Lyg būčiau vienintelė išrinktoji.

Jis stebi, kai tuščia ir kenčianti širdis eina kasdieniais gyvenimo keliais ieškodama atramos. Ieškau šviesiojo kunigaikščio žvilgsnio, to žvilgsnio ieškau kasdien, nes jis mane pagyvina, pagražina ir suteikia didžios vilties.

Pasakos XXXXI dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2024/01/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXI)

   Anksčiau šviesusis kunigaikštis, kaip ir visi, paprasti dieniniai gyvūnai, nesuprato, kad pamatyti tikrovę, kokia ji yra, nėra duotybė. Nors jis nuo vaikystės stengiasi teikti pirmenybę objektyviam tikrovės matymui, tačiau, pasirodo, to neužtenka. Atrodytų matome aplinkinį pasaulį realiai ir be jokių problemų galime orientuotis jo tikrovėje bei galime neabejoti jo realumu, bet taip nėra, nes dieniniai gyvūnai nepastebi, kad jų perspektyva- yra dalinė perspektyva. Be to labai daug ko pasaulyje dieninis gyvūnas fiziškai negali matyti, girdėti, užuosti, pajusti. Ir tai ne vieninteliai apribojimai! Dalinė perspektyva- kaip veidrodis. Todėl dėl veidrodinės tikrovės suvokimo prigimties pamatyti tikrovę visapusiškai nėra taip paprasta bei nėra duotybė, kaip dieniniai gyvūnai galvoja. Net jei stengiatės į ją žiūrėti objektyviai, nešališkai, be išankstinio nusistatymo ar kokio patyrimo, ši veidrodinė tikrovės suvokimo prigimtis neleidžia dieniniams gyvūnams pamatyti visos tikrovės, visa jos apimtimi, sluoksniais, turiniu ir iš visų pusių. Jie tik turi įsivaizdavimą, jog mato visą tikrovę, nors mato tik mažesnę dalį tikrovės. Taip yra todėl, kad veidrodžio galimybių atspindėti ribos sutampa su žvilgsnio galimybių aprėpti ribomis. Pavyzdžiui, reiškinį jie mato tik iš vienos pusės ir ši veidrodinė- dalinė perspektyva jiems atrodo yra vienintelė galima. Šis atspindėjimo ir stebėjimo šablonų tarpusavio atitikimas sunaikina ribų suvokimo galimybę, todėl jie jų ribų nemato. Taip tikrovės stebėtojas praranda galimybę suvokti save kaip ribotai matančiu. Tokia dalinė- veidrodinė perspektyva visada sudaro prielaidas tikrovei iškraipyti. Iškraipymu ji virsta visuomet, kai jai priskiriama visa tiesa apie tikrovę, neatsižvelgiant į neatspindėtą jos dalį. O visa, kas bent vienu laipsniu mažiau už tikrovę, yra paženklinta iliuzijos- nevisapusiško matymo ir netinkamo suvokimo. Dėl to dieninio gyvūno protas, tikrovės matymas ir suvokimas visada yra tarp tikrovės ir iliuzijos bei pasižymi jų abiejų savybėmis.    

Per dieviškus vizitus vis dažniau mylinčios sielos jo širdį kalbina intymumo ir aistros kalba. Tačiau jam nereikia santykių su patele, jeigu jie nevaisingi. Jis per daug toli nuėjęs, kad keistų kelią dėl tuščių santykių. Net nuostabiausios patelės konkretūs meilės veiksmai vargiai galėtų jį sugrąžinti į dieniniams gyvūnams įprastą gyvenimo kelią. Be to jį labai šaldo rinktis šį gyvenimo kelią tai, kad jis tiesiog mato, jaučia ir intuicija sako, jog jo išrinktoji gali tapti geidžiamiausia superžvaigžde įvairiausio plauko patinams. Netgi jei jis savo deivę pakrautų. Nesunku nuspėti, kad padebesiais skraidančią, atitrūkusią nuo žemės Deivę stengsis pakabinti visokie tinginiai, sapneliai apie verslą, norintys išsiaukštinti ir kitokie savanaudžiai. Nors jo pozicija būtų aiški- netrukdyti jos laimei, tačiau visgi nesinorėtų, jog jo meilės vaisius augdamas matytų blogus pavyzdžius… 

   Per vieną iš dieviškų vizitų jų širdys- dieviškosios meilės ugnyje. Jis joje pamatė daugiau negu išvaizdą. Taip dieviškoji meilė moko Jos suspaustą ir labai sužeistą širdį garbinti ir mylėti… 

   Pas kitą jis ateina tada, kai Ji pavargsta laukti...Įdiegia viltį širdyje. Mūsų susitikimų viltį. Šis tikėjimas jai atveria naują dieviškąjį pasaulį, kuris praturtina jų išgyvenimus- dar nepatirtais ir nepakartojamais išgyvenimais… 

 Pasakos XXXX dalis https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2023/08/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Apie žlugusius lūkesčius

 

Emocinis skausmas kyla ne tik dėl nesėkmės, depresijos, netekties, bet taip pat jis gali kilti dėl nusivylimo, kurį patiriame, kai lūkesčiai neišsipildo. Visi turėjome ar turime netikroviškų ir vargiai įgyvendinamų lūkesčių, kurie sukelia tik daugiau skausmo. Žlugę jie atneša dar daugiau nusivylimo ir skausmo. Kartais nusivylimai ir apgailestavimai yra tokie gilūs ir dideli, jog žmogus, negalėdamas pakeisti susiklosčiusios situacijos, jaučiasi visiškai bejėgis. Kartais atrodytų visiškai realūs ir tikroviški lūkesčiai žlugo, kurie neturėtų būti normaliai iliuziniai. Suprantate, kad viskas ir galėtų, ir turėtų būti kitaip, negu yra. Todėl kai jie neišsipildė, užnuodijo širdį ir sukėlė didelį skausmą. Tačiau negalite rinktis. Ir ima pasiutimas, jog taip neturėtų būti! O emocijos, kad ir kokios nuožmios bebūtų, nieko nekeičia. Dar pablogina savijautą ir net situaciją bei aplinkinių požiūrį į jus. Jūsų poreikiai lieka nepatenkinti dėl kitų žmonių pavydo, baimių, interesų, trūkumų, troškimų ar tiesiog dėl nesupratimo, ribotumo, kitokio pasaulio matymo. Dėl ko žmogus, iš kurio nesitikėjote, jūsų realiems lūkesčiams pasipriešino ir juos atmetė.

Visuomenė, aplinka taip pat mums kelia lūkesčius, kuriuos priimame tarsi savus. Jie pasako, kokie turime būti, ko galime tikėtis ir kada privalome būti sėkmingi. Taip sukuriate pasaulį ir gyvenimo idėją, pagrįsta realybės nuotrupomis, reklaminiais šūkiais, autoritetų skelbiamomis frazėmis, visuomenės normomis ir trendais ar socialinių tinklų šūkiais, viltimis, baimėmis ir troškimais. Ir šią gyvenimo idėją, šį kitų sukonstruotą vaizdą, troškimą priimate kaip tikrą bei kaip savo, klaidingai įsivaizduodami realybę, kurios tikrai trokštate. O kai šie netikri lūkesčiai neišsipildo, kenčiate. Šiuo atveju blogiausia, kad priimdami kitų lūkesčius, idėjas ir pasaulėžiūrą kaip savą ir būdami visuomenės bei aplinkinių nuomonių įtakoje, kenčiate jūs, o ne tie, kurie visa tai kuria ir to nori.

Tikrovių yra daug. Kiekvienas žmogus realybę suvokia per savo emocinių, protinių ir dvasinių sąlygotumų filtrus. Jūs galite ir privalote turėti savo nuomonę, norus ir lūkesčius. Nereikia taikytis ir stengtis atitikti kažkieno sukurtus standartus. Kam stengtis gyventi pagal kitus? Jų lūkesčiai ir viltys yra jų lūkesčiai ir viltys, o jūsų lūkesčiai ir viltys yra jūsų lūkesčiai ir viltys. Tam leisdami būti, bus mažiau streso, nusivylimo ir kančių.

Be norų, lūkesčių žmogus negali augti, progresuoti. Todėl smegenys kuria lūkesčius apie tai, kas suteiks jums laimės, ir į pasaulį žiūri per šią lūkesčių prizmę. Jūs galite nepastebėti daugelio akivaizdžių detalių ir aplinkybių, nes jūsų protas smarkiai susitelkęs į tai, ką žinote ir esate patyrę. Ir kai lūkesčiai nepatenkinami, kyla emocinis maištas. Pastebėkite, kad lūkesčių žlugimą kiekvieną kartą lydi emocinės reakcijos. Tai emocinis ryšys su lūkesčiu, kuris yra reakcijos priežastis. Kai norime išsivaduoti iš ryšio ir emocinės reakcijos, lūkesčiai turi mūsų nesaistyti. Jau lūkesčių kūrimas kelia įtampą. Laukti, tikėtis, vadinasi, sėti nedarnumo sėklą. Dėl to, pavyzdžiui, jogai, šventieji, sufijai stengiasi nekurti lūkesčių ir pasitenkina tuo, kas yra. Kadangi jie savanaudiško nesiekia materialiame pasaulyje, jiems nereikia kurti lūkesčių dėl jo. Visgi, mano manymu, jie turi lūkesčių: perduoti mokymą, pažinti savo dvasinę prigimtį ir pan. Taigi, ir jie turi lūkesčių ir vilčių...ir ne visi išsipildo...Visi turime realių ir nerealių lūkesčių, norų, vilčių. Ir kartu kiekvieno širdyje daug žlugusių lūkesčių ir nusivylimo savimi, žmonėmis, aplinkybėmis ar net pasauliu, Dievu. Kiekvienas turime savą žlugusių vilčių kapinyną. Tik vienų kapinynas didesnis, o kitų- mažesnis. Dėl to laikytis už nuoskaudų- tai tas pats, kas vartoti nuodus ir laukti, jog nuo to numirs priešai. Verčiau palaidoti netikrus lūkesčius bei žlugusias viltis ir svajones. Nereikia apgailestauti, kentėti ir nuolat prisiminti blogus dalykus. Nesakau, kad reikia užmiršti savo klaidas, kitų žmonių blogą elgesį, darbus ar dėl to įgytos patirties ir žinių. Tiesiog nereikia apie tai nuolat galvoti ir graužtis, kentėti. Šią blogą patirtį reikia prisiminti tik tada, kai nutinka panaši situacija ir ji naudinga sprendžiant problemas. Tai turi likti naudinga patirtimi, pažinimu ir išmintimi, o visas negatyvas- tegu keliauja į kapinyną.

Visata yra teigiama, todėl gėris ir gerosios jėgos yra stipresnės už blogį ir piktąsias jėgas

 

Mūsų Visatoje, kaip pasakoje, ilgainiui, įvykių tėkmės rezultate, visada laimi teigiama pusė. Žmonių gyvenime šia prasme yra tas pats. Mums gerumas yra geriau už blogumą, dorybės yra geriau už nuodėmes, teigiama yra geriau už neigiama, šviesa yra geriau už tamsą ir t.t. Trumpalaikėje perspektyvoje gali atrodyti kitaip, bet ilgalaikėje -teigiama turi pranašumą. Verta pastebėti, kad teigiama niekada negali visiškai sunaikinti neigiama, nes Visata yra simetriška. Tai reiškia, jog šviesos negali būti be tamsos, teigiamo be neigiamo ir pan. Tai galioja ir okultizmui bei materijai. Pavyzdžiui, mūsų Visatos materija yra teigiama. Tiesa, mūsų galaktikoje ir visoje Visatoje yra antimaterijos, bet jos yra labai labai mažai palyginus su materija. Dabar mokslininkai aiškinasi, kodėl po Didžiojo sprogimo (ar kitokios Visatos pradžios) laimėjo materija, o ne antimaterija. Įdomu tai, jog mokslininkai šiuo metu laboratorijoje sukuria pavienius antimaterijos atomus. Didesnio kiekio sukurti yra nepajėgūs ir turbūt dar negreitai galės. Ir gerai. Nes antimaterija susidūrusi su materija virsta energija. Nelieka visiškai nieko. Materija tiesiog išnyksta po tokio galingo sprogimo, kad pačios galingiausios atominės bombos yra vaikų žaidimai. Tai pats galingiausias žmonijai tikrai žinomas sprogimas, kurio žmonija dar nėra įvaldžiusi.

Šiandien yra Visų šventųjų šventė. Šventumas ir šventieji ne be reikalo garbinami. Nes tai yra gyvenimo jėga ir reikalinga stiprybė kiekvienam žmogui. Tai tokia jėga, kuri ilgainiui, platesnėje ir gilesnėje perspektyvoje, visada laimi. Šviesiosios jėgos ir šventumas yra stipresnė jėga už išties galingą juodąją magiją ir už visas blogio jėgas. Analogiškai galima pasakyti net apie žmogaus sveikatą. Manau, kad šventumas – sveikata. Gal pernelyg stipriai pasakiau, bet tai įvairiais būdais galima aptikti pasaulio išmintyje, dvasinėse tradicijose, religijose, ezoterikoje ir gydymo praktikose. Visose pasaulio kampeliuose nuo neatmenamų laikų šamanai, žyniai dvasiniai mokytojai, kunigai taip manė ir tai praktiškai taikė. Pavyzdžiui, šamanai ligas gydydavo varydami apsėdusias žmogų blogąsias dvasias (virusinė ar bakterinė infekciją) veikdami jo mąstymą ir dvasią teigiamai. Induizme ar Budizme yra manoma, kad neišmanymas, bloga karma, netinkamas mąstymas, aistros, piktumas ir pan. sukelia ligas ir kančias. Įdomu, kad Katalikų Bažnyčia viduramžiais net neleisdavo žmonių gydyti vaistais ir žolelėmis. Buvo teigiama, kad žmogų jo maldos, savęs skaistinimas, atsikratimas ydų ir nuodėmių jį gydo ir paruošia amžinajam gyvenimui. Beje, šiais laikais medicinoje toks požiūris vėl atgimsta! Rašomos ne tik knygos, bet ir neretas gydytojas tą pastebi ir kartais stengiasi ta prasme pakreipti savo pacientą. Taigi, galbūt blogio jėgos stiprios ir dažnai atneša greitesnius ir akivaizdžius rezultatus, tačiau gerosios jėgos ilgainiui nugali ir turi savybę ilgai ir tvirtai išlikti. Visata yra simetriška. Ir kas įvaldo abi jėgas- tas valdo Viską Visatoje.

Būti mokytoju- sunkus iššūkis

   Mokytojo darbas yra sunkus, tačiau labai prasmingas. Žinoma, Mokytojas tarnauja mokiniui ir privalo atsiliepti į mokinio poreikius, lūkesčius ir tikslus. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad mokytojas turi nusileisti į mokinių lygį ir tapti jiems lygus ar jų norus pildantis tarnas. Dar daugiau- iki tokio lygio mokytojas jokiu būdu negali nusileisti, nes tai veda į chaotišką, neveiksmingą, prastą mokymosi procesą ir rezultatų nepasiekimą bei galiausiai į mokytojo autoriteto ir pagarbos praradimą. Visada svarbu atminti, jog mokytojo tarnystė mokiniams- tai ne paslaugaus tarno tarnystė ponui. Mokytojas visada privalo išlaikyti kontrolę ir vadovavimą klasėje bei būti svarbiausiu ir autoritetingiausiu asmeniu mokymosi procese. Tik tokiu būdu mokytojas geriausiai galės tarnauti mokiniams, kurti tinkamą atmosferą ir geriausiai pasirūpinti jų ugdymu, asmenybės ir žinių augimu ir gauti gerus rezultatus.

Gyvenimas reikalauja iš mūsų savikontrolės ir disciplinos

 

Mieli moksleiviai, studentai ir visi besimokantieji,

Žinių ir mokymosi kelyje savikontrolė ir disciplina yra raktas, kuris jums padės ne tik neišklysti iš pasirinkto kelio, kryptingai mokytis ir siekti tikslo, bet ir leis įgyti gerokai daugiau žinių, pasirinktoje srityje pasiekti meistriškumą bei tinkamai ir efektyviai visu tuo pasinaudoti. Svarbu suprasti, jog siekiant tikslų ir sėkmės gyvenime visada neatskiriama to dalis yra disciplina. Be savikontrolės ir disciplinos jokie dideli, teisingi, geri ir pan. darbai ir įvairios iniciatyvos neduos ilgalaikių ir patvariai gerų rezultatų. Tik savitvarda ir savidisciplina gali sujungti tavo intencijas, žinias ir veiksmus. Tik to dėka gali išlaikyti pastovią savo kryptį ir veiksmų nuoseklumą, efektyvumą ir gilumą.

Kartais yra labai sunku laikytis disciplinos, galbūt, kartais ne visada ir visur jos reikia skrupulingai laikytis (nes pernelyg suvaržo gyvenimą, atima spontaniškumą ir pan.), tačiau gyvenimas ir pasaulis myli discipliną. Dar daugiau- pasaulis mus spaudžia laikytis disciplinos. Pavyzdžiui, atidžiai pažvelgus į gyvenimą, galite pastebėti, kad jei nedrausmini savęs, nesilaikai nustatytos tvarkos, neveiki pagal Visatos dėsnius, tada pasaulis tai padarys už tave įvairiais būdais ir padarys tai savais metodais, kurie gali būti itin tau skaudūs. Todėl verčiau nelaukti, kol pasaulis privers, nubaus ar ką nors kitą blogą padarys, ir pačiam imtis savidiciplinos, nes tau nuo to bus geriau, nes tada gerokai labiau kontroliuoji gyvenimo procesą, prie jo geriau prisitaikai, gali geriau įtakoti savo likimą bei nesileisi taip gyvenimo desperatiškai blaškomas ir daužomas. Nors, kad ir kartais kokia nemaloni bei sunki yra savikontrolė ir disciplina, bet ji privalo būti kiekvieno gyvenime ir reikia jos laikytis kiekvienam iš mūsų. Nes tai yra raktas į žinias, meistriškumą, įvairius pasiekimus ir sėkmę gyvenime.

Nuoširdžiai sveikinu jus su Mokslo ir žinių diena!

Visata yra nepaprastai sudėtinga, įvairi, joje klesti unikalumas ir evoliucija

Kiekvienas daiktas Visatoje- geras ar blogas yra reikalingas. Nieko nėra nereikalingo. Kiekvienas daiktas pasaulyje yra mažiau ar daugiau sudėtingas. Ne tik jo savitas turinys, tačiau jo sudėtingumą apibrėžia ir tarpusavio santykių bei įtakos sistema, dalyvavimas Visatos erdvėlaikio tinkle. Kitaip nebūtų to sudėtingumo, įvairovės ir mūsų gyvų Visatoje. Kol esame gyvi, netgi medžiui, saulei, žvaigždei reikia kiekvieno iš mūsų. Kitaip šiai egzistencijai kažko trūktų, ji nebūtų užpildyta, išpildyta- nors esame tokie menkučiai Visatos neaprėpiamoje didybėje. Kiekvienas turi savo melodiją, kuri užpildo, įprasmina gyvenimą ir jo nenumaldomą tėkmę. Visatos audeklas, ant kurio piešiame savo gyvenimo raštus. Juk kiekvienas įspraudžiame bent mažytį savo ženklą ant šio Visatos audeklo. Yra kažkoks gerai nesuvokiamas reikalingumas, kurį kiekvienas įgyvendiname. Juk be tavęs ir manęs nebūtų įsprausto ženklo, būtų tuščias tarpas, kuris nebūtų užpildytas mūsų originalumu.

Unikalumas yra visur. Net medžio lapai skirtingi, net mūsų kūno dalys unikalios, pavyzdžiui, kiekvienas kūno plaukas unikalus, to pačio kūno akys šiek tiek skiriasi...Taigi Visata yra begalinė įvairovė. Dėl to galime spėti, kad kiekvienas yra svarbus ir nepakeičiamas Visatos vyksme, todėl yra labai jai reikalingas. Jei Kūrėjas, Visko kūryba viską daro dėl kūrybos, kad pažintų save- tai kiekvienas gyvas ir negyvas daiktas tarnauja šiam tikslui. Kartu tai reiškia, jog ir visi mūsų vargai, nelaimės, negatyvas tarnauja šiam tikslui, nes pasaulis yra viskas, kas egzistuoja jame. Neegzistuoja nieko, kas nebūtų reikalinga. Be to, nėra nieko, kas nebūtų Dievo kūryba. O kiekvienas esame šios kūrybos dalininkais. Taigi esame savęs ir šio pasaulio kūrybos dalininkais.

Kiekvienas pats sau yra svarbiausias Visatoje. Nėra nieko svarbiau individui negu jis pats, nors to išraiškų gali būti įvairių, net atrodytų nepanašių į tai: pagalba vaikams, svetimiems žmonėms ar net gamtai. Tu esi sau svarbiausias Visatoje ir labiausiai rūpiniesi tik savimi. Be tavęs- tau nėra šio pasaulio. Ir tai yra teisinga. Dar daugiau- visas pasaulis, kurį matai yra tavo kūrinys! Ta prasme, kad kiekvienas iš mūsų pasaulį mato savaip. Nėra pasaulyje visiškai vienodų matymų, mąstymo, jautimo, išgirdimo, užuodimo. Tai galioja augalams, gyvūnais ir visai gyvybei. Pavyzdžiui, šuo pasaulį jaučia ir supranta kitaip negu žmogus (jame uoslė pasaulio pažinime ir orientacijoje užima gerokai didesnę vietą negu pas žmogų). Taigi visų sukurtų individų pasaulio supratimas, pajautimas ir gyvenimo istorija- nevienoda. Kiekvienas atlieka savo misija. Kiekvieno misija- unikali. Kad ji būtų įvykdyta, reikia dėmesio sau, rūpinimosi savimi. Jei tik rūpiniesi tik visais aplinkui, bet ne savimi, neleidi sau būti savimi, tu neatlieki savo misijos, savo pašaukimo, neišreiški savo unikalumo, tikrojo savęs. Tokiu būdu nuskurdini pasaulį! Tau reikia būti savimi, kad gyventum SAVO gyvenimą, išreikštum savo grožį, savo unikalumą, savo misiją. Tai visiškai nereiškia, jog nereikia rūpintis kitais, jiems padėti, dalintis viskuo su kitais ir pasauliu. Reikia, nes tai reikalinga tau, kitiems, pasauliui, nes tai yra tikrasis gyvenimas, tavo įnašas ir paliktas ženklas. Dar daugiau- tai suteikia tau šansą išreikšti save, būti labai reikalingu pasauliui. Be to turime nuolat tobulėti, vystytis, būti geresniais negu vakar, nes Visata ir viskas, kas egzistuoja, yra nukreipti į efektyvumą, evoliuciją ir į vis aukštesnį lygį. Kas tam maišo, atitarnavo ar nereikalinga- išnyksta.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXX)

Vieni mėgsta stebėti gamtos vaizdus, kiti- augalus, dar kiti- įvairius gyvūnus, o šviesusis kunigaikštis mėgsta stebėti dieninius gyvūnus. Pažinimas- svarbi gyvenimo prasmės dalis. Juk dieniniai gyvūnai visada stengiasi suprasti, pažinti savo gyvenamą aplinką, pasaulį. Šviesusis kunigaikštis nesijautė kažkokiu proto bokštu. Tuo labiau, kai nėra super didelių protinių skirtumų tarp dieninių gyvūnų. Kitaip juk tokį supergyvūną reikėtų priskirti jau kitai rūšiai… Tačiau progresuojant kelyje vis sunkiau surasti bendraminčių. Be to pats vis labiau renkiesi su kuo draugauti, kol galiausiai vis dažniau renkiesi būti vienam. Viskas turi savo kainą.

Apie dieviškus vizitus. Jis mato tokią pavargusią ir nesuprastą sielą. Bet ji pajaučia šviesųjį kunigaikštį šalia. Seka gili sielų akistata, kada Ji pastebėta ir suprasta. Ir štai Ji jau atrodo kaip pavasario saulės paliestas pumpuras, norintis skleistis savo didžiajam žydėjimui… Neprisirišk prie šviesiojo kunigaikščio. Juk gavusi meilės impulsą gali toliau skleistis. Yra daug puikių patinų. Tik nereikalauk iš jų, kurie jau turėtų Tave pastebėti, dieviškų galių. Jie jų neturi. Tiesiog grimzkite į gilią tarpusavio meilę...

Šviesusis kunigaikštis per daug gerbia ir myli, jog būtų toks neatsakingas ir žiaurus, kad nuskintų puikiausią gėlę ir pasinaudotų ja, jos grožiu, nuostabumu, kūnu, o po to paliktų nusivylusią, įskaudintą, sužeistą nuvysti ir sunykti pakelėje. Tiesa, ne tik dėl to, kad neleidžia sąžinė, bet ir nemato prasmės bei nenori pats visomis prasmėmis švaistytis. 

Pasakos XXXIX dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2023/06/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXIX)

 

Neišmanymas- šio pasaulio vargas. Daugelio nesėkmių, baimių, pykčio, kvailumo ir, apskritai, nelaimingi gyvenimo pagrindas. Tiksliau- jis yra vienaip ar kitaip sudėtinė mūsų negandų, nelaimingumo, bejėgiškumo ir ir t.t. sudėtinė dalis. Net jei turi blogą karmą, likimą, kitų užkrautas bėdas ar klaikias gyvenimo sąlygas, į kurias patekai ne dėl savo kaltės, neišmanymas, neprotingumas, nesąmoningumas- tai dar labiau padidins. Privers dar labiau kentėti. Neišmanymas, neprotingumas, nesąmoningumas, štai, kas padaro gyvenimą klaikiu pragaru. Nenuostabu, jog nežinojimas dieniniams gyvūnams kelia baimę, verčia daryti nuodėmes. Svarbu suprasti, kad neišmanymas yra daugelio nuodėmių priežastis. Juk dažnai dieninis gyvūnas daro nuodėmę ne iš piktybiškumo ir tamsybės, o tiesiog todėl, kad nežino kaip patenkinti savo interesus, pasiekti sėkmės ir laimės geriausiu, tinkamiausiu būdu. Sąmoningumas, išmanymas, žinios bei normalus, stiprus protas su teisinga motyvacija ir intencija yra dorybės bei kelias į tikrą šventumą. Dar daugiau- ne tik dorybės, bet ir kelias į progresą, tikrą sėkmę, laimę ir sveikatą.

Šioje planetoje visos gyvybės rūšys (nuo vienaląsčių iki sudėtingų organizmų) siekia, vienaip ar kitaip,pasaulio pažinimo (savo aplinkos, savo galimybių ir pan.). Visos gyvos būtybės nesąmoningai kaupia patirtį ir žinias apie šį pasaulį ir tą informaciją naudoja, kad sėkmingai išgyventų ir plėstųsi. Dar daugiau- sukaupta informacija perduodama palikuoniams per genus, per pavyzdį ir elgesį, kad šie galėtų pasinaudoti šiuo daugelio kartų sukauptu lobynu. Tiesa, dieniniai gyvūnai žinias papildomai fiksuoja dar ir sąmoningai. Mokymasis būdingas visoms gyvybės rūšims. Pasaulio pažinimas, prisitaikymas prie aplinkos ir kūrimas sau palankios aplinkos yra evoliucijos ir gyvybės, jos egzistavimo, plėtimosi variklis. Tai ne vienos kartos uždavinys. Dėl to visos gyvybės rūšys ir kartos kaupia žinias, įrašo jas į genus, pasąmonę, instinktus net ir tą, kurios nepanaudojo savo naudai. Taip daroma, jog kuri nors karta, atsiradus galimybei, galėtų pasinaudoti ta informacija (juk visko viename gyvenime patirti neįmanoma) savo evoliucijai, geresniam prisitaikymui, išgyvenimui, tobulėjimui. Taigi, pažinimas, žinios- svarbi gyvenimo prasmės dalis.

Galima pastebėti, kad dieviškai meilei ribų nėra. Ji ateina, kai nors akimirką pakeliu žvilgsnį šviesiojo kunigaikščio link. Todėl nebe sutinku jo žvilgsnio, nes nusuku akis į šoną, kad neprabiltų mano širdis. Vis dėlto patelė- ne gėlė. Ji gerokai daugiau nei gėlė, nors tarp judviejų ir esama analogijos. Meilės pilna siela- tai pats gražiausias žiedas Kūrėjo kūrybos puokštėje. Todėl leiskime ir padėkime joms, kaip gėlėms, augti ir žydėti joms savitu būdu.

Pasakos XXXVIII dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2023/04/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Apie gyvenimo patirtį, biologines programas ir lūkesčius

Smegenys, vadovaudamasis patirtimi ir biologinėmis programomis, kuria lūkesčius apie tai, kas suteiks jums laimės, ir į pasaulį žiūri per šių lūkesčių prizmę. Todėl žmonės ne tik dėl įtampos, rūpesčių, baimių ir pan. arba dėl nežinojimo, neišmanymo nepastebi daugelio svarbių dalykų gyvenime. Smegenys yra labai susitelkusios į tai, ką jau esate patyrę praeityje ir, kas jų įsitikinimu, supratimu, gali atnešti laimės ateityje, tad daug ką praleidžia, nepastebi, neįvertina, tame tarpe ir nuostabių galimybių, naudingų žmogui dalykų. Dar daugiau- jos visada apdovanoja gerais jausmais kaskart, kai tik įgyvendinate ar randate būdą įgyvendinti šį suprojektuotą lūkestį ir nubaudžia, kai prarandame galimybę arba jos neįgyvendinate. Laimės hormonai išskiriami pliūpsniais- geras pasirinkimas laimės suteikia tik trumpą laiką. Dėl mūsų troškimo išlikti ir sėkmingo egzistavimo protą formuoja gyvenimo patirtys. Tai evoliuciškai pasiteisino ir nėra blogas dalykas, bet dabartiniame moderniame ir greitai besikeičiančiame pasaulyje- dažna kliūtis į sėkmę ir laimę. Smegenys susiformuoja pagal įgytą patirtį taip, kad visi dalykai, kurie sukėlė blogas emocijas, sukūrė jose atitinkamus neuronų takus, o visi dalykai gyvenime, kurie sukėlė geras emocijas, suformavo jose irgi atitinkamus neuronų takus. Tokiu būdu visa tai tampa panašu į bioroboto veiklą, nes analitinis mąstymas, sąmoningumas ir valia nueina į antrą planą. O jeigu dar neturi pakankamai valios, nesi pakankamai sąmoningas, nesugebi tinkamai naudotis protu, tampi tikru biorobotu, kai į viską reaguoji pagal nuspaustus mygtukus, nepaisant aplinkybių ir sveiko proto. Visuomenėje tokių biorobotukų yra daug. Nenuostabu, kad visais laikais vienas iš žmogaus brandos ir išminties rodiklių yra laikomas sugebėjimas ir noras valdyti elgesį ir jausmus bei atsakingai elgtis. Labai svarbu suprasti, jog negalite išvengti klaidingo supratimo ir kvailo elgesio ne tik dėl nežinojimo ir blogų būsenų, bet ir dėl šios priežasties.

Galime nesunkiai pastebėti, kad yra emocinis ryšys su lūkesčiu, nes kai lūkestis nepatenkinamas, kyla emocinis atsakas. Lūkesčio žlugimą kiekvieną kartą lydi emocinė reakcija. Kuo didesnis lūkestis, tuo smarkesnė emocinė reakcija. Taip visur ir visada reaguojame, kai pamatom ir automatiškai, nesąmoningai įvertiname, kaip situacija atitinka mūsų turimą lūkestį. Tokiu atveju vertiname labai subjektyviai, nes yra suformuoti neuronų takai. Dažniausiai emocinis atsakas neigiamas (nusivylimas, pyktis), nes daug norime, tikimės, įsivaizduojame, o realybė yra daug niūresnė ir neretai kitokia. Kadangi norime išsivaduoti iš šių neapgalvotų emocinių reakcijų, lūkesčiai turi mūsų nesaistyti. Privalome vadovautis sveiku protu ir būti kaip įmanoma sąmoningesni. Tik tada galime tikėtis emocinės laisvės, kai aplinka nustoja daryti įtaką ir spaudyti jūsų mygtukus, o jūs galite sąmoningai pasirinkti, kaip į viską reaguoti. Nuolat atsikartojantys pojūčiai kūne, automatinės mintys galvoje, besikartojantis elgesys į aplinkos dirgiklius ir lūkesčių atitikimą realybei, kai mes net nesiaiškiname situacijos ir kaip šioje vietoje būtų geriausia elgtis, daro mus biorobotais. Šios automatinės reakcijos toli gražu ne visada būna teisingos, o mūsų sveiką protą ir sąmoningumą labai riboja. Todėl turime atsiverti gyvenimui, sąmoningumui, sveikam protui ir pamatyti šias reakcijas platesnėje ir gilesnėje perspektyvioje. Jeigu jų nepastebėsite, nematysite jų daromos žalos jums, jūs jų negalėsite pakeisti kaip jums naudinga. Liksite biorobotukai, kurie mąsto, jaučia ir veikia pagal susiformavusias biologines programas, nepaisant jų žalos.