Žmonės mąsto per mažai, o ne per daug

 

Ne kartą teko girdėti ir skaityti, kad mąstymas sekina ir niekur neveda, visas stresas ir bėdos yra dėl proto ir jo neramios prigimties. Be to žmonės per daug mąsto, todėl pasaulyje išplito overthinking’o epidemija. Žodžiu, per daug dažnai protas ir mąstymas yra kaltinamas dėl visų blogybių, tarsi be proto ir mąstymo galėtume gyventi kasdieniniame gyvenime ir pasaulyje. Mano nuomonė- kiek kitokia.

Žmonės yra linkę skirti daug laiko jaudinimuisi, tuštiems svarstymams, galvojimui apie turimą nuoskaudą, baimę dėl ateities ir t.t. ir pan. Tas mąstymas tampa toks siauras, primityvus ir nuolat apie tą patį (kaip voverė ratu) bei toks intensyvus (dėl teikiamos didelės svarbos), kad gaunasi overthinking. Bet tai neturi nieko bendra su sveiku ir teisingu žmogaus mąstymu! Juk neramios ir besiblaškančios mintys galvoje nėra tikrasis ir teisingas mąstymas. Mes matome gyvenime tai, į ką sutelkiame dėmesį. Visada visko yra žymiai daugiau negu mes pastebime, bet matome tiek, kur sutelkiame dėmesį. Gilus ir platus mąstymas mums yra būtinas ir labai naudingas, tačiau iš tikrųjų daugiausiai mąstome bergždžiai. Net kada galvojame, jog mąstome apie svarbias problemas ir bėdas, kurias norime išspręsti, negatyvios emocijos ir mintys priverčia suktis mūsų mąstymą kaip voverei rate. Tada klaidingas suvokimas bei negatyvios emocijos užvaldo mus ir atitraukia nuo to, kas vyksta akimirką po akimirkos bei nuo platesnio ir išmintingesnio problemos vaizdo. Žmogus pradeda gyventi galvoje. O nuolatinis svarstymas ir ribotas galvojimas apie save ir savo problemą padaro mus ne pilnai ir ne visapusiškai mąstančius. Nuolatinis ir ribotas galvojimas tik apie save bei savo norus ir nenorus mus labai išvargina ir aptemdo protą. Toks nuolatinis susitelkimas į skaudžias, neramias gyvenimo smulkmenas ir gyvenimas išvargusioje, aptemusioje ir silpnai mąstančioje galvoje, veda į iliuzijas, klaidingą gyvenimo suvokimą ir tikrovės suvokimo praradimą. Nuo to gyvenimas tampa kartus, pilnas nesėkmių, o būsenos ir rezultatai ne tokie, kokių norėtume.

Nesakau, kad nereikia skirti rimto dėmesio ir negalvoti kaip išspręsti problemas, ištikusias bėdas ir t.t. Overthinking’as įvyksta ne dėl didelio, teisingo, gero ir produktyvaus mąstymo. Iš viso, galima tvirtai teigti, kad žmonės mąsto per mažai, o ne per daug. Pabrėžiu- žmonės mąsto per mažai. Smegenys taupo energiją, todėl nenori jos švaistyti, jei mano, kad galima apsieiti be mąstymo. Šiandieniniame pasaulyje labai trūksta teisingo ir sveiko mąstymo. Juk mąstymas, kai atliekamas teisingai ir tikslingai, yra produktyvus, kūrybiškas, praktiškas ir naudingas. Viskas, ką žmonės sukūrė pasaulyje, buvo padaryta dėl žmonių teisingo ir tikslingo mąstymo ir žinių.

Žinios žmogui padeda gyvenime tapti kūrėju

 

Norint bent kiek valdyti savo gyvenimą, reikia kuo geriau pažinti gyvenimą, pasaulį valdančius dėsnius, nes kuo geriau pažinsite gyvenimą ir suprasite pasaulį valdančius mechanizmus, tuo daugiau galimybių turėsite kurti norimą ateitį. Juk turėdami platesnį, išsamesnį, teisingesnį gyvenimo vaizdą galėsite geriau jame orientuotis ir veikti bei patirti jame esančius stebuklus. Žmonės, kurių gyvenimas pilkas ir ribotas, pilnas neišmanymo, būna labai ribotos nuovokos ir turintys mažai žinių. Jie paprastai motyvuojami baimės ir instinktų. Jie yra nepajėgūs sukurti ko nors reikšmingo sau ir kitiems. Todėl turite siekti žinių ir pasaulio pažinimo, nes tik turėdami žinias ir gebėjimus galėsite sukurti gyvenimo stebuklus, taip tapdami šio pasaulio Kūrėjo bendraautoriais. Rinkitės būti gyvenime kūrėjais, o ne valdomiems aplinkybių, baimių ir instinktų!

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXIII)

 

Dieninių gyvūnų planetoje situacija yra tokia, kad jie patys save gali susinaikinti. Apokalipsė kaip niekada arti. Šioje situacijoje šviesusis kunigaikštis yra už ėjimą Kūrėjo numatytu keliu. O tam visiems reikia išeiti iš tamsaus, egoistinio, blogo kelio, kuris veda į apokalipsę, ir grįžti į dievišką, Kūrėjo numatytą, šviesų proto ir dvasios kelią. Nes dieniniai gyvūnai yra praradę Dievo sampratą, kuri kadaise varžė egoizmą, aistras ir neatsakingumą. Mokslo ir technologijų pažanga yra būtina, tačiau daugelis dieninių gyvūnų dėl to prarado gebėjimą gerbti ir pripažinti už supratimo ribų esančių jėgų egzistavimą. O tai atėmė gebėjimą būti pamaldiems, ramiems ir pasitikintiems Kūrėjo valia. Dvasinė tyla jiems tapo visiškai nepasiekiama. Taip netobulas ir nuodėmingas dieninis gyvūnas, niekada neatsisakantis puikybės, besidomintis tik savimi, pavydus, kupinas tuštybės ir turintis daugybę nuodėmių bei trūkumų, netekęs Dievo atsiduria ant apokalipsės ribos. Iš tikrųjų juos reikia gelbėti nuo jų pačių. Jiems būtina kuo greičiau atrasti dievišką gyvybės ir klestėjimo kelią. Nes kai Kūrėjas priima sprendimą viską sunaikinti ir kurti iš naujo- bus vėlu.

Meilių susitikimai yra dieviškai sėkmingi ne dėl kalbinio akto, informacijos didelio kiekio perteikimo, bet kai meilės dalyvių patirtys priartėja viena prie kitos, netgi jei tai truko tik akimirką. Tame slypi vienas didžiausių stebuklų.

Žiūriu į tave ir jaučiu Tavo ritmus. Širdelės atkreipia šviesiojo kunigaikščio dėmesį savo kūno kalba į norimą kūno vietą, paskui į kitą, tačiau jis pamato daugiau negu Jos norimą kūno vietą. Beje jos kreipia jo dėmesį ne tik, į jų manymu, patraukliausią kūno vietą, tačiau sąmoningai ir nesąmoningai ir į tą, kurioje trokšta glamonių ir susižavėjimo. Visgi šviesusis kunigaikštis – jau brandus. Jis nori atverti Jos grožį ir leisti jai žydėti gražiai energetiškai kvepiančia gėle. Todėl jis nebežiūri kaip nesubrendęs jaunuolis, kuris dar nenori palikuonių, o nori tik sekso ir kuo daugiau (ir neretai nesvarbu su kuo).

Pasakos XXXXII dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2024/03/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

Nuolatinė laimė ir pasitenkinimas nėra žmogaus prigimtinė būsena

 

Žmogaus smegenys ir kūnas yra nuolatos pasiruošę baimei, stygiui ir įvairiems neigiamiems dalykams. Dar daugiau- smegenys be perstojo skenuoja aplinką nuolat ieškodamos pavojaus, negerų ir pavojingų dalykų ir visada teikia pirmenybę ne teigiamiems dalykams, o neigiamiems (kad apsaugotų, užtikrintų gyvenimą ir pratęstų giminę). Dėl to mūsų protas yra neramios prigimties. Kadangi nepasitenkinimas ir nepatogumo jausmas skatina mus veikti, tai yra dėl to medžiojame, ieškome, kuriame ir prisitaikome, Galima sakyti, jog nepasitenkinimo ir nepatogumo būsena yra mūsų prigimtinė, numatytoji būsena. Iš tiesų visi gyvi organizmai rūpinasi maistu, būstu, palikuonimis ir t.t., todėl jie yra prisitaikę prie streso, pavojaus, stygiaus, kovai dėl išlikimo. Žmogus yra ne išimtis. Niekas į šį pasaulį neateina mėgautis gyvenimu be jokio streso, problemų ir sunkumų. Visur, kur tik pažiūrėsi, vyksta kova dėl išlikimo ir geresnio gyvenimo. Gyvūnų, kaip ir žmogaus, gyvenime laimė ir pasitenkinimas visada yra laikini ir trumpi. Todėl, mano nuomone, turime atmesti išreklamuotą, iš visų kampų sklindančią, klaidingą nuostatą, kad nebūdami laimingi ir patenkinti nesame normalūs ir sveiki. Žinoma, chroniškas stresas, fobijos, nuolatinis nerimas ir pan. yra patologija, liga. Gyvūnų pasaulyje taip pat nėra tokio dalyko kaip intensyvūs nuolatinis stresas, baimė, nepasitenkinimas. Pavyzdžiui, alkanas liūtas prisiėdęs tampa patenkintas ir laimingas, bet tai netrunka labai ilgai. O su žmogumi dar sudėtingiau, nes jis net privalgęs, turėdamas būstą ir visus būtinus poreikius teikiančią aplinką gali išlikti nelaimingas ir nepatenkintas! Nes dabar jis turi jau kitus labai didelius norus ir problemas. Chroniškas nepasitenkinimas ir nepatogumas jo niekada neapleidžia. Tai, žinoma, nenormalu. Gerai, kad tokiu atveju siekiame pozityvumo, teigiamo mąstymo ir malonių būsenų, tik nereikia nusiminti, kai tas nepavyksta. Žmogus nėra visagalis kaip skelbia šiandieninės reklamos šūkiai. Tuo labiau, kai nuotaiką ne visada galime pasirinkti, nes ji dažnai tiesiog ateina pas mus ir nėra lengvai pakeičiama. Kadangi nuotaika veikia patį minčių kūrimo procesą. Pavyzdžiui, depresijos nuotaika kelia mintis apie kaltę, beviltiškumą, nesėkmę ir pan. Tada yra nepaprastai sunku žmogui valios pastangomis kurti teigiamas mintis ir būsenas, kai nuotaika labai negatyvi. Tai reikalauja daug valios pastangų ir jėgų. Kartais geriau šiai nuotaikai leisti būti ir išjausti jos minčių kuriamas emocijas, neskatinti neigiamo minčių kūrimo proceso (kad nesusidarytų užburtas negatyvių minčių ratas) bei stengtis neįsitraukti. Nuotaikos svyruoja ir jos neišvengiamai, atėjus laikui, pereis į teigiamą poliaus pusę. Žinoma, žinant ir įvaldžius šio pasaulio dėsnius ir principus bei gerai valdant save, galima pasiekti ramybę ir pasitenkinimą net ir tokiu atveju, tačiau tai nėra prigimtinė, nustatytoji mūsų būsena. Svarbu suprasti, jog šią būseną sukuria gamtos dėsnių ir valios pastangomis pats žmogus, o ne natūraliai gamta. Pavyzdžiui, meistrai teigiamas būsenas kuria savo valios ir meistriškumo dėka. Nes tas gamtos neduota. To išmokstama. Dėl to niekada nesijauskite nenormalūs, blogesni ar ne tokie, kokie privalote būti, kai esate negatyvioje nuotaikoje, mintyse, nepasitenkinimo būsenose. Norint prisitaikyti ir suvaldyti savo negatyvias būsenas ir neigiamas mintis, reikia to mokytis, nes tai nėra gamtos duotybė. Tai panašu į mokslą, kurio reikia mokytis. Ir kuo geriau mokinys mokinasi, tuo daugiau šiame moksle gali pasiekti, ir rezultate - daugiau sulaukti saldžių šio mokslo vaisių.

Jonas Krikštytojas buvo Jėzaus mokytojas

 

Bažnyčia birželio 24 dieną švenčia Jono Krikštytojo gimimo dieną. Jonas Krikštytojas yra gana svarbus Naujojo Testamento veikėjas. Krikščionių Bažnyčios tradicijoje jis- gerbiamas ir vertinamas kaip Jėzaus Kristaus pirmtakas, kurio užduotis buvo parengti kelią mesijui. Reikia pastebėti, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais dėl Jono Krikštytojo vaidmens buvo ginčų. Kadangi jis krikštijo patį Jėzų ir priėmė pas save į esėjų (esenų) bendruomenę, kartu tai reiškė, jog Viešpats Jėzus buvo Jono Krikštytojo mokinys. Šis faktas labai glumino, nes kaip Dievas gali būti kažkieno mokinys? Tai labai kenkė Jėzaus kaip Dievo sampratai pirmaisiais krikščionybės amžiais.

Mano nuomone, akivaizdu, kad Jėzus priklausė Judaizmo Esėjų sektai. Juk ir pats krikštas yra perimtas iš esėjų. Skaičiau, kad net ir Bažnyčia yra linkusi manyti, jog Jonas Krikštytojas buvo esėnas (esėjas). Be to, Jėzus per savo žemišką viešą tarnystę nuolat naudojosi esėjų paslaugomis, žmonėmis ir infrastruktūra. Pavyzdžiui, popiežius Benediktas XVI savo knygoje rašo, kad paskutinė vakarienė vyko esėjų namuose. Dar yra Kumrano rankraščiai, įvairūs archeologiniai to meto radiniai bei Evangelijos, neįtrauktos į Bibliją. Žodžiu, manau, neabejotinai galima sakyti, jog krikščionybė pradėjo formuotis ant esėjų religinės sektos pagrindų. Paskui ji perėmė ir pritaikė savo poreikiams senovės Egipto, Rytų dvasinių tradicijų, žinoma, Romos- graikų pasaulio idėjų ir gavosi pažangi religija.

Erodui įmetus Joną Krikštytoją į kalėjimą ir vėliau nužudžius, o Jėzui subrendus ir žinančiam savo misiją, bei, tikėtina, esėjų vyresnybei leidus (nes Jėzus turi jų palaikymą iki mirties), Jis suburia savo bendruomenę. Atsiskyrimas neįvyko labai gražiai (kaip Biblija teigia), nes žinoma, kad tarp krikščionių ir Jono mokinių, dar ne vieną amžių buvo nesutarimų. Čia turbūt Jėzui atsirado gera proga ir jis ja labai sėkmingai pasinaudojo. Pradžioje Jo bendruomenė buvo viena iš tuometinių Judaizmo sektų ir nepretendavo į atskirą religiją. Iš Naujojo Testamento matome, kad Jėzus pats save taip pat vadino žmogaus sūnumi. Tiesa, Jėzus matė šimtmečius į priekį ir apie tai galima spręsti prieš Jo mirtį, pavyzdžiui, kada jis išvaiko prekiautojus iš šventyklos ir t.t. bei Jo užsiminimai apie Jo dieviškumą, dėl kurių Jis, geriausiu atveju, būdavo ignoruojamas ir likdavo nesuprastas. Jei jam pritardavo apaštalai, mokiniai, tai tik dėl norėjimo įtikti.

Taigi Jono Krikštytojo nuopelnai krikščionių religijai yra dideli. Stebėtina, nors Bažnyčia jo nepripažįsta kaip Jėzaus mokytojo, tačiau jo nuopelnų netiesioginis, aptakus ir šykštus apibūdinimas nėra melagingas. Nes Jėzaus mokytojo apibūdinimas esamoje Jėzaus dieviškumo šviesoje yra maksimaliai pagarbus ir jo darbus deramai įvertinantis.

Gyvenimas laiko upėje

 

„Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ 1 Kor 3,16

Daugelis mūsų ieškome dvasinio ryšio, gilesnės prasmės ir išminties priimti sprendimus, kurie būtų naudingi ir mums, ir kitiems. Norime nugyventi visavertį gyvenimą, pažinti visas jo puses ir džiaugtis tuo, ką sukūrėme. Vien protu ir ego norais to niekada nepasieksime. Nes ego neturi reikiamos galios ir išteklių, kad galėtų priimti esminius sprendimus ir juos įgyvendinti bei tinkamai vesti jus gyvenimo keliu.

Gyvenimas milžiniškoje Visatoje nuolat juda, banguoja. Visata nuolat kinta laiko upės tėkmėje. Viskas juda tikslo link. Sunku pasakyti, kiek laiko praėjo ir kiek jo dar bus. Mes esame mažytė gyvenimo dalelytė, mažyčiame laiko tarpe. Nuo mūsų beveik niekas nepriklauso. Kadangi tiek kiekvieno iš mūsų gyvenimo laikas ir tiek mes, patys – esame daugiau negu mikroskopiškai maži. Viskas, kas buvo, yra ir bus sukurta- atitinka Kūrėjo užmojį, atspindi Jo planą. Viskas, kas atitinka Jo planą suklesti, o kas neatitinka Jo plano- išnyksta. Taigi gyvename nepaprastame, aukštesnio proto tobulai sustyguotame procese, kurio esame nepajėgūs valdyti. Galbūt tikite, jog esate visiškas savo laimės kalvius, bet taip nėra. Tik maža apimtimi galime valdyti savo likimą. Net ir ši maža žmogaus valios laisvė atspindi Kūrėjo kūrybinę galią. Kūrėjo valia skleidžiasi per šventąją Dvasią. Ši viso pasaulio varomoji jėga, pasireiškia kaip nepaliaujamas judėjimas pirmyn, iš kurios viskas kyla, atsiranda. Ji tokia svarbi mūsų pasauliui, kad krikščionybėje Ji yra trečias dieviškas asmuo. Žmogus šios aukštesnės jėgos savo penkiais pjūčių organais nejaučia. Dėl to jam kartais yra nepaprastai sunku suprasti, ne tik ko iš jo nori gyvenimas, Kūrėjas, bet ir kas aplamai gyvenime vyksta. Visiškai susipainiojama ir paskęstama rūpesčiuose, kančiose, bėdose, sielvarte ir t.t. Todėl be Dvasios pajautimo, jos supratimo žmogus niekada negalės patenkinti svarbiausią savo poreikį- išgyventi pilnatvę, prasmę bei būti laimingu. Dar daugiau- gyvenimas ne pagal šv. Dvasią sukelia dar didesnius vargus, kančias, nesėkmes net priešlaikinę mirtį. Mažesni gerą ar blogą išgyvena mažesniu mastu, o didesni- didesniu mastu, nes Dvasia juda savo tikslo link. Šventieji, arčiau Kūrėjo esantys sako, jog Kūrėjas nori drauge su mumis, kaip su partneriais, nuolat kurti pasaulį. Taigi šventoji Dvasia visada išmintinga ir praktiška. Ji kuria mažiausio pasipriešinimo kelią tiems, kurie atitinka Kūrėjo planą. Todėl siekdami laimės gyvenime turime būti geri ir patikimi Dvasios partneriai.

Tačiau kaip pajusti šventąją Dvasią? Ji nelinkusi ateiti į tą žmogaus širdį, kurioje dunda pasaulio tuštybės būgnai ir vieši neįžengiami nuodėmių brūzgynai, kurioje nėra ramybės ir tylos. Nes tokiame žmoguje mažai sąmoningumo, jo širdis praradusi jautrumą Dvasiai. Šioje vietoje noriu atkreipti dėmesį, jog dėl to religijos ir dvasinės tradicijos (savo giliąja prasme) siekia plėsti žmogaus sąmoningumą, nes tai kelias į Dvasią. Sąmoningumas geriausiai veikia tyloje ir ramybėje. Tyla skatina intuiciją, leidžia pajusti tuos silpnus vidinius pojūčius. Joje pajaučiama Dvasia, atsiranda Dvasios poveikio žmogui ir pasauliui suvokimas. Sąmoningumas ir tyla yra vartai į šv. Dvasią. O mūsų reakcija į Jos poveikį lems mūsų likimą.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXII)

 

Nors dieniniai gyvūnai yra stiprūs, nes jie atlaikė tamsiųjų jėgų gąsdinimus, keliamas įtampas, išnaudojimą, pažeminimus bei karalystės ekonomines, politines ir karines problemas, visgi jie yra atsidūrę ant bedugnės krašto, jie -pasimetę ir išsigandę, juos reikia gelbėti. Kadangi jiems reikia kovoti prieš blogio galią, kuri grasina savo bjauriais čiuptuvais apglėbti ir mirtiname glėbyje uždusinti visą visuomenę, jos sąrangą. Juos būtina sugrąžinti į Kūrėjo numatytą kelią, nes kitaip jie visi bus sunaikinti.

Šis stebėtojas yra įsimylėjęs mąstymą, žinias ir išmintį. Jo viso gyvenimo negęstanti meilė- išmintis. Jis ją gerbė ir mylėjo nuo pat vaikystės. Šviesusis kunigaikštis yra prie tų, kurie siekia išminties ir tai laiko apsivalymo menu. Taip pat prie tų, kurie jau pradėjo didžiojo sugrįžimo kelionę, kurios pabaiga mąstomos visa tikrovę apimančios vienybės pilnas suvokimas. Atsigręžus į nueitą gyvenimą- tai jį galima būtų apibūdinti kaip žinių, proto ir išminties siekio kelią. Jis daug turi meilės, bet didžiausia ir niekada negęstanti jo meilė yra suvokimas, žinios, protas ir išmintis. Dar daugiau- ar jis labai noriai ėjo (dažniausiai), ar per prievarta išorinis pasaulis ir kažkas iš vidaus visada jį vertė eiti šiuo keliu. Iš tikrųjų nebuvo pasirinkimo.

Apie dieviškus meilės kontaktus.

Šiltas šviesiojo kunigaikščio žvilgsnis ir šilta šypsena sušildo ne tik Jos širdį, bet ir šąlantį kūną. Štai Ji jau jaučiasi visa savo būtimi šilčiau.

Ir vėl mylinti širdis laukia iš šviesiojo kunigaikščio užuominos. Užuominos, kad yra mylima, laukiama ir vienintėlė. Nekantriai pradedu dialogą su juo. Laukiu iš jo visko. Lyg būčiau vienintelė išrinktoji.

Jis stebi, kai tuščia ir kenčianti širdis eina kasdieniais gyvenimo keliais ieškodama atramos. Ieškau šviesiojo kunigaikščio žvilgsnio, to žvilgsnio ieškau kasdien, nes jis mane pagyvina, pagražina ir suteikia didžios vilties.

Pasakos XXXXI dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2024/01/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html