Sužeistos širdys susitinka su šviesiuoju kunigaikščiu ir jo artumoje pajunta ramybę, liūdesys ir neramumai išsisklaido. Tada kartais geriau tiesiog patylėti ir pasidžiaugti buvimu, tiesiog pajusti, pasiklausyti, pastebėti. Meilė leidžia pastebėti nepastebima. Kartais patelės atrodo kaip patekusios į tyros dieviškos meilės liepsną, bet net tada jis nesijaučia būdamas tarp patelių šoumenu, sex bomba ir pan. Jis pasijaučia dvasiniu pleibojumi. Taip, jis- jų dvasinis pleibojus.
Kiekvieną dieną jam ateina mintys apie laikinumą, pažeidžiamumą, prasmingumą ir mirtingumą. Vis labiau jis pasaulį mato per savo mirtingumo prizmę. Juk mirties neapgausi ir savo mirties valandos nežinai. Patekus į tamsų būsenų ruožą, velnio lašai mažai gali pagerinti psichinę būseną. Akivaizdu, liko tik įprotis, bėgimas ir įsitikinimas, kad velnio lašai suteikia atsipalaidavimą ir gerą nuotaiką. Tiesą pasakius, jis jau gerai supranta, jog šis įsitikinimas yra klaidingas ir neatitinka realybės. Taip, anksčiau velnio lašai, kai užvaldydavo tamsios savidekstrukcinės jėgos ir pasidarydavo liūdna bei negera, jie pagerindavo būseną, bet dabar – nedaug. Nors jis dar nėra savo būsenų meistras, tačiau jis susikuria vidutiniškai geresnes būsenas, negu jam suteikia velnio lašai. Dabar velnio lašai, kaip ir anksčiau, slopina sąmonę ir blogina proto darbą, bet išties gerų būsenų nesuteikia. Po išgėrimo aplanko beprasmybės ir nusivylimo buvusia būsena nuotaikos. Tie, kurie geria dėl paprasčiausio atsipalaidavimo ar įvairių stresų [ne dėl išties rimtų bėdų, problemų ir pan.], tai atradus atsipalaidavimo ir raminančius pratimus arba užsiėmimus, potraukis, poreikis velnio lašams natūraliai pranyksta. Šviesiojo kunigaikščio atvejis- ne toks.
Pasakos XXXII dalis; http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2022/01/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą