Rugpjučio 23-oji yra Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti bei Baltijos kelio diena. Ši diena mums primena apie pakantumą tautoms, pagarbą ir jų laisvą apsisprendimą ir, kad jokiu būdu negalima nei vienos tautos pavergti, įkalinti ar naikinti. Istorija moko, jog turime gerbti visas tautas. Nėra blogų tautų. Tik mūsų iškrypęs, nenormalus požiūris padaro kokią nors tautą blogą ar net neverta egzistuoti. Todėl nesileiskime suklaidinami ir labai priešiškai nuteikiami prieš kurią nors tautą. Visada siekime tautų sutarimo, ne smurto, o diskusijų, vedančių į progresyvius ir teisingus sprendimus.
Lietuvos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos istorija yra ne tik lietuvių tautos istorija - ji apjungia visas nuo seno mūsų šalyje gyvenančias tautas. Dėl to visų šalyje gyvenančių tautų istorija yra Lietuvos istorija. Visiškai teisėtai Lietuvos žydai siekia, kad jų istorija būtų traktuojama kaip Lietuvos istorijos dalis ir paminėta vadovėliuose. Juk Lietuvos tautų istorija buvo ir yra svarbi valstybei ir jos žmonių gyvensenai, pasaulėžiūrai ir t.t.
Mano nuomone, visiškai nereikalinga ir neverta žydų labai kritikuojamų karo ir pokario partizanų bei kitų kovotojų už Lietuvos laisvę kelti į pagrindinius Lietuvos didvyrius. Tuo labiau, kai yra turinčių tokių pačių ar netgi didesnių nuopelnų, kovojant su okupantais kitų didvyrių. Juk puikių asmenybių, kovotojų už Lietuvos laisvę, didvyrių buvo toli gražu ne vienas ir ne keletas. Tada kam taip reikia priešinti tautas, kai galime rasti ir iškelti abiems pusėms priimtinus didvyrius? Žinoma, visais klausimais negalima vadovautis vien tik Lietuvos žydų bendruomenės norais, bet iš abiejų pusių veikiant gera valia kompromisą, sutarimą galima rasti, tuo labiau, kai esame vienos ir tos pačios Lietuvos istorijos dalis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą