Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXI)

   Anksčiau šviesusis kunigaikštis, kaip ir visi, paprasti dieniniai gyvūnai, nesuprato, kad pamatyti tikrovę, kokia ji yra, nėra duotybė. Nors jis nuo vaikystės stengiasi teikti pirmenybę objektyviam tikrovės matymui, tačiau, pasirodo, to neužtenka. Atrodytų matome aplinkinį pasaulį realiai ir be jokių problemų galime orientuotis jo tikrovėje bei galime neabejoti jo realumu, bet taip nėra, nes dieniniai gyvūnai nepastebi, kad jų perspektyva- yra dalinė perspektyva. Be to labai daug ko pasaulyje dieninis gyvūnas fiziškai negali matyti, girdėti, užuosti, pajusti. Ir tai ne vieninteliai apribojimai! Dalinė perspektyva- kaip veidrodis. Todėl dėl veidrodinės tikrovės suvokimo prigimties pamatyti tikrovę visapusiškai nėra taip paprasta bei nėra duotybė, kaip dieniniai gyvūnai galvoja. Net jei stengiatės į ją žiūrėti objektyviai, nešališkai, be išankstinio nusistatymo ar kokio patyrimo, ši veidrodinė tikrovės suvokimo prigimtis neleidžia dieniniams gyvūnams pamatyti visos tikrovės, visa jos apimtimi, sluoksniais, turiniu ir iš visų pusių. Jie tik turi įsivaizdavimą, jog mato visą tikrovę, nors mato tik mažesnę dalį tikrovės. Taip yra todėl, kad veidrodžio galimybių atspindėti ribos sutampa su žvilgsnio galimybių aprėpti ribomis. Pavyzdžiui, reiškinį jie mato tik iš vienos pusės ir ši veidrodinė- dalinė perspektyva jiems atrodo yra vienintelė galima. Šis atspindėjimo ir stebėjimo šablonų tarpusavio atitikimas sunaikina ribų suvokimo galimybę, todėl jie jų ribų nemato. Taip tikrovės stebėtojas praranda galimybę suvokti save kaip ribotai matančiu. Tokia dalinė- veidrodinė perspektyva visada sudaro prielaidas tikrovei iškraipyti. Iškraipymu ji virsta visuomet, kai jai priskiriama visa tiesa apie tikrovę, neatsižvelgiant į neatspindėtą jos dalį. O visa, kas bent vienu laipsniu mažiau už tikrovę, yra paženklinta iliuzijos- nevisapusiško matymo ir netinkamo suvokimo. Dėl to dieninio gyvūno protas, tikrovės matymas ir suvokimas visada yra tarp tikrovės ir iliuzijos bei pasižymi jų abiejų savybėmis.    

Per dieviškus vizitus vis dažniau mylinčios sielos jo širdį kalbina intymumo ir aistros kalba. Tačiau jam nereikia santykių su patele, jeigu jie nevaisingi. Jis per daug toli nuėjęs, kad keistų kelią dėl tuščių santykių. Net nuostabiausios patelės konkretūs meilės veiksmai vargiai galėtų jį sugrąžinti į dieniniams gyvūnams įprastą gyvenimo kelią. Be to jį labai šaldo rinktis šį gyvenimo kelią tai, kad jis tiesiog mato, jaučia ir intuicija sako, jog jo išrinktoji gali tapti geidžiamiausia superžvaigžde įvairiausio plauko patinams. Netgi jei jis savo deivę pakrautų. Nesunku nuspėti, kad padebesiais skraidančią, atitrūkusią nuo žemės Deivę stengsis pakabinti visokie tinginiai, sapneliai apie verslą, norintys išsiaukštinti ir kitokie savanaudžiai. Nors jo pozicija būtų aiški- netrukdyti jos laimei, tačiau visgi nesinorėtų, jog jo meilės vaisius augdamas matytų blogus pavyzdžius… 

   Per vieną iš dieviškų vizitų jų širdys- dieviškosios meilės ugnyje. Jis joje pamatė daugiau negu išvaizdą. Taip dieviškoji meilė moko Jos suspaustą ir labai sužeistą širdį garbinti ir mylėti… 

   Pas kitą jis ateina tada, kai Ji pavargsta laukti...Įdiegia viltį širdyje. Mūsų susitikimų viltį. Šis tikėjimas jai atveria naują dieviškąjį pasaulį, kuris praturtina jų išgyvenimus- dar nepatirtais ir nepakartojamais išgyvenimais… 

 Pasakos XXXX dalis https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2023/08/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Apie žlugusius lūkesčius

 

Emocinis skausmas kyla ne tik dėl nesėkmės, depresijos, netekties, bet taip pat jis gali kilti dėl nusivylimo, kurį patiriame, kai lūkesčiai neišsipildo. Visi turėjome ar turime netikroviškų ir vargiai įgyvendinamų lūkesčių, kurie sukelia tik daugiau skausmo. Žlugę jie atneša dar daugiau nusivylimo ir skausmo. Kartais nusivylimai ir apgailestavimai yra tokie gilūs ir dideli, jog žmogus, negalėdamas pakeisti susiklosčiusios situacijos, jaučiasi visiškai bejėgis. Kartais atrodytų visiškai realūs ir tikroviški lūkesčiai žlugo, kurie neturėtų būti normaliai iliuziniai. Suprantate, kad viskas ir galėtų, ir turėtų būti kitaip, negu yra. Todėl kai jie neišsipildė, užnuodijo širdį ir sukėlė didelį skausmą. Tačiau negalite rinktis. Ir ima pasiutimas, jog taip neturėtų būti! O emocijos, kad ir kokios nuožmios bebūtų, nieko nekeičia. Dar pablogina savijautą ir net situaciją bei aplinkinių požiūrį į jus. Jūsų poreikiai lieka nepatenkinti dėl kitų žmonių pavydo, baimių, interesų, trūkumų, troškimų ar tiesiog dėl nesupratimo, ribotumo, kitokio pasaulio matymo. Dėl ko žmogus, iš kurio nesitikėjote, jūsų realiems lūkesčiams pasipriešino ir juos atmetė.

Visuomenė, aplinka taip pat mums kelia lūkesčius, kuriuos priimame tarsi savus. Jie pasako, kokie turime būti, ko galime tikėtis ir kada privalome būti sėkmingi. Taip sukuriate pasaulį ir gyvenimo idėją, pagrįsta realybės nuotrupomis, reklaminiais šūkiais, autoritetų skelbiamomis frazėmis, visuomenės normomis ir trendais ar socialinių tinklų šūkiais, viltimis, baimėmis ir troškimais. Ir šią gyvenimo idėją, šį kitų sukonstruotą vaizdą, troškimą priimate kaip tikrą bei kaip savo, klaidingai įsivaizduodami realybę, kurios tikrai trokštate. O kai šie netikri lūkesčiai neišsipildo, kenčiate. Šiuo atveju blogiausia, kad priimdami kitų lūkesčius, idėjas ir pasaulėžiūrą kaip savą ir būdami visuomenės bei aplinkinių nuomonių įtakoje, kenčiate jūs, o ne tie, kurie visa tai kuria ir to nori.

Tikrovių yra daug. Kiekvienas žmogus realybę suvokia per savo emocinių, protinių ir dvasinių sąlygotumų filtrus. Jūs galite ir privalote turėti savo nuomonę, norus ir lūkesčius. Nereikia taikytis ir stengtis atitikti kažkieno sukurtus standartus. Kam stengtis gyventi pagal kitus? Jų lūkesčiai ir viltys yra jų lūkesčiai ir viltys, o jūsų lūkesčiai ir viltys yra jūsų lūkesčiai ir viltys. Tam leisdami būti, bus mažiau streso, nusivylimo ir kančių.

Be norų, lūkesčių žmogus negali augti, progresuoti. Todėl smegenys kuria lūkesčius apie tai, kas suteiks jums laimės, ir į pasaulį žiūri per šią lūkesčių prizmę. Jūs galite nepastebėti daugelio akivaizdžių detalių ir aplinkybių, nes jūsų protas smarkiai susitelkęs į tai, ką žinote ir esate patyrę. Ir kai lūkesčiai nepatenkinami, kyla emocinis maištas. Pastebėkite, kad lūkesčių žlugimą kiekvieną kartą lydi emocinės reakcijos. Tai emocinis ryšys su lūkesčiu, kuris yra reakcijos priežastis. Kai norime išsivaduoti iš ryšio ir emocinės reakcijos, lūkesčiai turi mūsų nesaistyti. Jau lūkesčių kūrimas kelia įtampą. Laukti, tikėtis, vadinasi, sėti nedarnumo sėklą. Dėl to, pavyzdžiui, jogai, šventieji, sufijai stengiasi nekurti lūkesčių ir pasitenkina tuo, kas yra. Kadangi jie savanaudiško nesiekia materialiame pasaulyje, jiems nereikia kurti lūkesčių dėl jo. Visgi, mano manymu, jie turi lūkesčių: perduoti mokymą, pažinti savo dvasinę prigimtį ir pan. Taigi, ir jie turi lūkesčių ir vilčių...ir ne visi išsipildo...Visi turime realių ir nerealių lūkesčių, norų, vilčių. Ir kartu kiekvieno širdyje daug žlugusių lūkesčių ir nusivylimo savimi, žmonėmis, aplinkybėmis ar net pasauliu, Dievu. Kiekvienas turime savą žlugusių vilčių kapinyną. Tik vienų kapinynas didesnis, o kitų- mažesnis. Dėl to laikytis už nuoskaudų- tai tas pats, kas vartoti nuodus ir laukti, jog nuo to numirs priešai. Verčiau palaidoti netikrus lūkesčius bei žlugusias viltis ir svajones. Nereikia apgailestauti, kentėti ir nuolat prisiminti blogus dalykus. Nesakau, kad reikia užmiršti savo klaidas, kitų žmonių blogą elgesį, darbus ar dėl to įgytos patirties ir žinių. Tiesiog nereikia apie tai nuolat galvoti ir graužtis, kentėti. Šią blogą patirtį reikia prisiminti tik tada, kai nutinka panaši situacija ir ji naudinga sprendžiant problemas. Tai turi likti naudinga patirtimi, pažinimu ir išmintimi, o visas negatyvas- tegu keliauja į kapinyną.

Visata yra teigiama, todėl gėris ir gerosios jėgos yra stipresnės už blogį ir piktąsias jėgas

 

Mūsų Visatoje, kaip pasakoje, ilgainiui, įvykių tėkmės rezultate, visada laimi teigiama pusė. Žmonių gyvenime šia prasme yra tas pats. Mums gerumas yra geriau už blogumą, dorybės yra geriau už nuodėmes, teigiama yra geriau už neigiama, šviesa yra geriau už tamsą ir t.t. Trumpalaikėje perspektyvoje gali atrodyti kitaip, bet ilgalaikėje -teigiama turi pranašumą. Verta pastebėti, kad teigiama niekada negali visiškai sunaikinti neigiama, nes Visata yra simetriška. Tai reiškia, jog šviesos negali būti be tamsos, teigiamo be neigiamo ir pan. Tai galioja ir okultizmui bei materijai. Pavyzdžiui, mūsų Visatos materija yra teigiama. Tiesa, mūsų galaktikoje ir visoje Visatoje yra antimaterijos, bet jos yra labai labai mažai palyginus su materija. Dabar mokslininkai aiškinasi, kodėl po Didžiojo sprogimo (ar kitokios Visatos pradžios) laimėjo materija, o ne antimaterija. Įdomu tai, jog mokslininkai šiuo metu laboratorijoje sukuria pavienius antimaterijos atomus. Didesnio kiekio sukurti yra nepajėgūs ir turbūt dar negreitai galės. Ir gerai. Nes antimaterija susidūrusi su materija virsta energija. Nelieka visiškai nieko. Materija tiesiog išnyksta po tokio galingo sprogimo, kad pačios galingiausios atominės bombos yra vaikų žaidimai. Tai pats galingiausias žmonijai tikrai žinomas sprogimas, kurio žmonija dar nėra įvaldžiusi.

Šiandien yra Visų šventųjų šventė. Šventumas ir šventieji ne be reikalo garbinami. Nes tai yra gyvenimo jėga ir reikalinga stiprybė kiekvienam žmogui. Tai tokia jėga, kuri ilgainiui, platesnėje ir gilesnėje perspektyvoje, visada laimi. Šviesiosios jėgos ir šventumas yra stipresnė jėga už išties galingą juodąją magiją ir už visas blogio jėgas. Analogiškai galima pasakyti net apie žmogaus sveikatą. Manau, kad šventumas – sveikata. Gal pernelyg stipriai pasakiau, bet tai įvairiais būdais galima aptikti pasaulio išmintyje, dvasinėse tradicijose, religijose, ezoterikoje ir gydymo praktikose. Visose pasaulio kampeliuose nuo neatmenamų laikų šamanai, žyniai dvasiniai mokytojai, kunigai taip manė ir tai praktiškai taikė. Pavyzdžiui, šamanai ligas gydydavo varydami apsėdusias žmogų blogąsias dvasias (virusinė ar bakterinė infekciją) veikdami jo mąstymą ir dvasią teigiamai. Induizme ar Budizme yra manoma, kad neišmanymas, bloga karma, netinkamas mąstymas, aistros, piktumas ir pan. sukelia ligas ir kančias. Įdomu, kad Katalikų Bažnyčia viduramžiais net neleisdavo žmonių gydyti vaistais ir žolelėmis. Buvo teigiama, kad žmogų jo maldos, savęs skaistinimas, atsikratimas ydų ir nuodėmių jį gydo ir paruošia amžinajam gyvenimui. Beje, šiais laikais medicinoje toks požiūris vėl atgimsta! Rašomos ne tik knygos, bet ir neretas gydytojas tą pastebi ir kartais stengiasi ta prasme pakreipti savo pacientą. Taigi, galbūt blogio jėgos stiprios ir dažnai atneša greitesnius ir akivaizdžius rezultatus, tačiau gerosios jėgos ilgainiui nugali ir turi savybę ilgai ir tvirtai išlikti. Visata yra simetriška. Ir kas įvaldo abi jėgas- tas valdo Viską Visatoje.

Būti mokytoju- sunkus iššūkis

   Mokytojo darbas yra sunkus, tačiau labai prasmingas. Žinoma, Mokytojas tarnauja mokiniui ir privalo atsiliepti į mokinio poreikius, lūkesčius ir tikslus. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad mokytojas turi nusileisti į mokinių lygį ir tapti jiems lygus ar jų norus pildantis tarnas. Dar daugiau- iki tokio lygio mokytojas jokiu būdu negali nusileisti, nes tai veda į chaotišką, neveiksmingą, prastą mokymosi procesą ir rezultatų nepasiekimą bei galiausiai į mokytojo autoriteto ir pagarbos praradimą. Visada svarbu atminti, jog mokytojo tarnystė mokiniams- tai ne paslaugaus tarno tarnystė ponui. Mokytojas visada privalo išlaikyti kontrolę ir vadovavimą klasėje bei būti svarbiausiu ir autoritetingiausiu asmeniu mokymosi procese. Tik tokiu būdu mokytojas geriausiai galės tarnauti mokiniams, kurti tinkamą atmosferą ir geriausiai pasirūpinti jų ugdymu, asmenybės ir žinių augimu ir gauti gerus rezultatus.

Gyvenimas reikalauja iš mūsų savikontrolės ir disciplinos

 

Mieli moksleiviai, studentai ir visi besimokantieji,

Žinių ir mokymosi kelyje savikontrolė ir disciplina yra raktas, kuris jums padės ne tik neišklysti iš pasirinkto kelio, kryptingai mokytis ir siekti tikslo, bet ir leis įgyti gerokai daugiau žinių, pasirinktoje srityje pasiekti meistriškumą bei tinkamai ir efektyviai visu tuo pasinaudoti. Svarbu suprasti, jog siekiant tikslų ir sėkmės gyvenime visada neatskiriama to dalis yra disciplina. Be savikontrolės ir disciplinos jokie dideli, teisingi, geri ir pan. darbai ir įvairios iniciatyvos neduos ilgalaikių ir patvariai gerų rezultatų. Tik savitvarda ir savidisciplina gali sujungti tavo intencijas, žinias ir veiksmus. Tik to dėka gali išlaikyti pastovią savo kryptį ir veiksmų nuoseklumą, efektyvumą ir gilumą.

Kartais yra labai sunku laikytis disciplinos, galbūt, kartais ne visada ir visur jos reikia skrupulingai laikytis (nes pernelyg suvaržo gyvenimą, atima spontaniškumą ir pan.), tačiau gyvenimas ir pasaulis myli discipliną. Dar daugiau- pasaulis mus spaudžia laikytis disciplinos. Pavyzdžiui, atidžiai pažvelgus į gyvenimą, galite pastebėti, kad jei nedrausmini savęs, nesilaikai nustatytos tvarkos, neveiki pagal Visatos dėsnius, tada pasaulis tai padarys už tave įvairiais būdais ir padarys tai savais metodais, kurie gali būti itin tau skaudūs. Todėl verčiau nelaukti, kol pasaulis privers, nubaus ar ką nors kitą blogą padarys, ir pačiam imtis savidiciplinos, nes tau nuo to bus geriau, nes tada gerokai labiau kontroliuoji gyvenimo procesą, prie jo geriau prisitaikai, gali geriau įtakoti savo likimą bei nesileisi taip gyvenimo desperatiškai blaškomas ir daužomas. Nors, kad ir kartais kokia nemaloni bei sunki yra savikontrolė ir disciplina, bet ji privalo būti kiekvieno gyvenime ir reikia jos laikytis kiekvienam iš mūsų. Nes tai yra raktas į žinias, meistriškumą, įvairius pasiekimus ir sėkmę gyvenime.

Nuoširdžiai sveikinu jus su Mokslo ir žinių diena!

Visata yra nepaprastai sudėtinga, įvairi, joje klesti unikalumas ir evoliucija

Kiekvienas daiktas Visatoje- geras ar blogas yra reikalingas. Nieko nėra nereikalingo. Kiekvienas daiktas pasaulyje yra mažiau ar daugiau sudėtingas. Ne tik jo savitas turinys, tačiau jo sudėtingumą apibrėžia ir tarpusavio santykių bei įtakos sistema, dalyvavimas Visatos erdvėlaikio tinkle. Kitaip nebūtų to sudėtingumo, įvairovės ir mūsų gyvų Visatoje. Kol esame gyvi, netgi medžiui, saulei, žvaigždei reikia kiekvieno iš mūsų. Kitaip šiai egzistencijai kažko trūktų, ji nebūtų užpildyta, išpildyta- nors esame tokie menkučiai Visatos neaprėpiamoje didybėje. Kiekvienas turi savo melodiją, kuri užpildo, įprasmina gyvenimą ir jo nenumaldomą tėkmę. Visatos audeklas, ant kurio piešiame savo gyvenimo raštus. Juk kiekvienas įspraudžiame bent mažytį savo ženklą ant šio Visatos audeklo. Yra kažkoks gerai nesuvokiamas reikalingumas, kurį kiekvienas įgyvendiname. Juk be tavęs ir manęs nebūtų įsprausto ženklo, būtų tuščias tarpas, kuris nebūtų užpildytas mūsų originalumu.

Unikalumas yra visur. Net medžio lapai skirtingi, net mūsų kūno dalys unikalios, pavyzdžiui, kiekvienas kūno plaukas unikalus, to pačio kūno akys šiek tiek skiriasi...Taigi Visata yra begalinė įvairovė. Dėl to galime spėti, kad kiekvienas yra svarbus ir nepakeičiamas Visatos vyksme, todėl yra labai jai reikalingas. Jei Kūrėjas, Visko kūryba viską daro dėl kūrybos, kad pažintų save- tai kiekvienas gyvas ir negyvas daiktas tarnauja šiam tikslui. Kartu tai reiškia, jog ir visi mūsų vargai, nelaimės, negatyvas tarnauja šiam tikslui, nes pasaulis yra viskas, kas egzistuoja jame. Neegzistuoja nieko, kas nebūtų reikalinga. Be to, nėra nieko, kas nebūtų Dievo kūryba. O kiekvienas esame šios kūrybos dalininkais. Taigi esame savęs ir šio pasaulio kūrybos dalininkais.

Kiekvienas pats sau yra svarbiausias Visatoje. Nėra nieko svarbiau individui negu jis pats, nors to išraiškų gali būti įvairių, net atrodytų nepanašių į tai: pagalba vaikams, svetimiems žmonėms ar net gamtai. Tu esi sau svarbiausias Visatoje ir labiausiai rūpiniesi tik savimi. Be tavęs- tau nėra šio pasaulio. Ir tai yra teisinga. Dar daugiau- visas pasaulis, kurį matai yra tavo kūrinys! Ta prasme, kad kiekvienas iš mūsų pasaulį mato savaip. Nėra pasaulyje visiškai vienodų matymų, mąstymo, jautimo, išgirdimo, užuodimo. Tai galioja augalams, gyvūnais ir visai gyvybei. Pavyzdžiui, šuo pasaulį jaučia ir supranta kitaip negu žmogus (jame uoslė pasaulio pažinime ir orientacijoje užima gerokai didesnę vietą negu pas žmogų). Taigi visų sukurtų individų pasaulio supratimas, pajautimas ir gyvenimo istorija- nevienoda. Kiekvienas atlieka savo misija. Kiekvieno misija- unikali. Kad ji būtų įvykdyta, reikia dėmesio sau, rūpinimosi savimi. Jei tik rūpiniesi tik visais aplinkui, bet ne savimi, neleidi sau būti savimi, tu neatlieki savo misijos, savo pašaukimo, neišreiški savo unikalumo, tikrojo savęs. Tokiu būdu nuskurdini pasaulį! Tau reikia būti savimi, kad gyventum SAVO gyvenimą, išreikštum savo grožį, savo unikalumą, savo misiją. Tai visiškai nereiškia, jog nereikia rūpintis kitais, jiems padėti, dalintis viskuo su kitais ir pasauliu. Reikia, nes tai reikalinga tau, kitiems, pasauliui, nes tai yra tikrasis gyvenimas, tavo įnašas ir paliktas ženklas. Dar daugiau- tai suteikia tau šansą išreikšti save, būti labai reikalingu pasauliui. Be to turime nuolat tobulėti, vystytis, būti geresniais negu vakar, nes Visata ir viskas, kas egzistuoja, yra nukreipti į efektyvumą, evoliuciją ir į vis aukštesnį lygį. Kas tam maišo, atitarnavo ar nereikalinga- išnyksta.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXX)

Vieni mėgsta stebėti gamtos vaizdus, kiti- augalus, dar kiti- įvairius gyvūnus, o šviesusis kunigaikštis mėgsta stebėti dieninius gyvūnus. Pažinimas- svarbi gyvenimo prasmės dalis. Juk dieniniai gyvūnai visada stengiasi suprasti, pažinti savo gyvenamą aplinką, pasaulį. Šviesusis kunigaikštis nesijautė kažkokiu proto bokštu. Tuo labiau, kai nėra super didelių protinių skirtumų tarp dieninių gyvūnų. Kitaip juk tokį supergyvūną reikėtų priskirti jau kitai rūšiai… Tačiau progresuojant kelyje vis sunkiau surasti bendraminčių. Be to pats vis labiau renkiesi su kuo draugauti, kol galiausiai vis dažniau renkiesi būti vienam. Viskas turi savo kainą.

Apie dieviškus vizitus. Jis mato tokią pavargusią ir nesuprastą sielą. Bet ji pajaučia šviesųjį kunigaikštį šalia. Seka gili sielų akistata, kada Ji pastebėta ir suprasta. Ir štai Ji jau atrodo kaip pavasario saulės paliestas pumpuras, norintis skleistis savo didžiajam žydėjimui… Neprisirišk prie šviesiojo kunigaikščio. Juk gavusi meilės impulsą gali toliau skleistis. Yra daug puikių patinų. Tik nereikalauk iš jų, kurie jau turėtų Tave pastebėti, dieviškų galių. Jie jų neturi. Tiesiog grimzkite į gilią tarpusavio meilę...

Šviesusis kunigaikštis per daug gerbia ir myli, jog būtų toks neatsakingas ir žiaurus, kad nuskintų puikiausią gėlę ir pasinaudotų ja, jos grožiu, nuostabumu, kūnu, o po to paliktų nusivylusią, įskaudintą, sužeistą nuvysti ir sunykti pakelėje. Tiesa, ne tik dėl to, kad neleidžia sąžinė, bet ir nemato prasmės bei nenori pats visomis prasmėmis švaistytis. 

Pasakos XXXIX dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2023/06/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html