Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXIII)

 

Dieninių gyvūnų planetoje situacija yra tokia, kad jie patys save gali susinaikinti. Apokalipsė kaip niekada arti. Šioje situacijoje šviesusis kunigaikštis yra už ėjimą Kūrėjo numatytu keliu. O tam visiems reikia išeiti iš tamsaus, egoistinio, blogo kelio, kuris veda į apokalipsę, ir grįžti į dievišką, Kūrėjo numatytą, šviesų proto ir dvasios kelią. Nes dieniniai gyvūnai yra praradę Dievo sampratą, kuri kadaise varžė egoizmą, aistras ir neatsakingumą. Mokslo ir technologijų pažanga yra būtina, tačiau daugelis dieninių gyvūnų dėl to prarado gebėjimą gerbti ir pripažinti už supratimo ribų esančių jėgų egzistavimą. O tai atėmė gebėjimą būti pamaldiems, ramiems ir pasitikintiems Kūrėjo valia. Dvasinė tyla jiems tapo visiškai nepasiekiama. Taip netobulas ir nuodėmingas dieninis gyvūnas, niekada neatsisakantis puikybės, besidomintis tik savimi, pavydus, kupinas tuštybės ir turintis daugybę nuodėmių bei trūkumų, netekęs Dievo atsiduria ant apokalipsės ribos. Iš tikrųjų juos reikia gelbėti nuo jų pačių. Jiems būtina kuo greičiau atrasti dievišką gyvybės ir klestėjimo kelią. Nes kai Kūrėjas priima sprendimą viską sunaikinti ir kurti iš naujo- bus vėlu.

Meilių susitikimai yra dieviškai sėkmingi ne dėl kalbinio akto, informacijos didelio kiekio perteikimo, bet kai meilės dalyvių patirtys priartėja viena prie kitos, netgi jei tai truko tik akimirką. Tame slypi vienas didžiausių stebuklų.

Žiūriu į tave ir jaučiu Tavo ritmus. Širdelės atkreipia šviesiojo kunigaikščio dėmesį savo kūno kalba į norimą kūno vietą, paskui į kitą, tačiau jis pamato daugiau negu Jos norimą kūno vietą. Beje jos kreipia jo dėmesį ne tik, į jų manymu, patraukliausią kūno vietą, tačiau sąmoningai ir nesąmoningai ir į tą, kurioje trokšta glamonių ir susižavėjimo. Visgi šviesusis kunigaikštis – jau brandus. Jis nori atverti Jos grožį ir leisti jai žydėti gražiai energetiškai kvepiančia gėle. Todėl jis nebežiūri kaip nesubrendęs jaunuolis, kuris dar nenori palikuonių, o nori tik sekso ir kuo daugiau (ir neretai nesvarbu su kuo).

Pasakos XXXXII dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2024/03/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

Nuolatinė laimė ir pasitenkinimas nėra žmogaus prigimtinė būsena

 

Žmogaus smegenys ir kūnas yra nuolatos pasiruošę baimei, stygiui ir įvairiems neigiamiems dalykams. Dar daugiau- smegenys be perstojo skenuoja aplinką nuolat ieškodamos pavojaus, negerų ir pavojingų dalykų ir visada teikia pirmenybę ne teigiamiems dalykams, o neigiamiems (kad apsaugotų, užtikrintų gyvenimą ir pratęstų giminę). Dėl to mūsų protas yra neramios prigimties. Kadangi nepasitenkinimas ir nepatogumo jausmas skatina mus veikti, tai yra dėl to medžiojame, ieškome, kuriame ir prisitaikome, Galima sakyti, jog nepasitenkinimo ir nepatogumo būsena yra mūsų prigimtinė, numatytoji būsena. Iš tiesų visi gyvi organizmai rūpinasi maistu, būstu, palikuonimis ir t.t., todėl jie yra prisitaikę prie streso, pavojaus, stygiaus, kovai dėl išlikimo. Žmogus yra ne išimtis. Niekas į šį pasaulį neateina mėgautis gyvenimu be jokio streso, problemų ir sunkumų. Visur, kur tik pažiūrėsi, vyksta kova dėl išlikimo ir geresnio gyvenimo. Gyvūnų, kaip ir žmogaus, gyvenime laimė ir pasitenkinimas visada yra laikini ir trumpi. Todėl, mano nuomone, turime atmesti išreklamuotą, iš visų kampų sklindančią, klaidingą nuostatą, kad nebūdami laimingi ir patenkinti nesame normalūs ir sveiki. Žinoma, chroniškas stresas, fobijos, nuolatinis nerimas ir pan. yra patologija, liga. Gyvūnų pasaulyje taip pat nėra tokio dalyko kaip intensyvūs nuolatinis stresas, baimė, nepasitenkinimas. Pavyzdžiui, alkanas liūtas prisiėdęs tampa patenkintas ir laimingas, bet tai netrunka labai ilgai. O su žmogumi dar sudėtingiau, nes jis net privalgęs, turėdamas būstą ir visus būtinus poreikius teikiančią aplinką gali išlikti nelaimingas ir nepatenkintas! Nes dabar jis turi jau kitus labai didelius norus ir problemas. Chroniškas nepasitenkinimas ir nepatogumas jo niekada neapleidžia. Tai, žinoma, nenormalu. Gerai, kad tokiu atveju siekiame pozityvumo, teigiamo mąstymo ir malonių būsenų, tik nereikia nusiminti, kai tas nepavyksta. Žmogus nėra visagalis kaip skelbia šiandieninės reklamos šūkiai. Tuo labiau, kai nuotaiką ne visada galime pasirinkti, nes ji dažnai tiesiog ateina pas mus ir nėra lengvai pakeičiama. Kadangi nuotaika veikia patį minčių kūrimo procesą. Pavyzdžiui, depresijos nuotaika kelia mintis apie kaltę, beviltiškumą, nesėkmę ir pan. Tada yra nepaprastai sunku žmogui valios pastangomis kurti teigiamas mintis ir būsenas, kai nuotaika labai negatyvi. Tai reikalauja daug valios pastangų ir jėgų. Kartais geriau šiai nuotaikai leisti būti ir išjausti jos minčių kuriamas emocijas, neskatinti neigiamo minčių kūrimo proceso (kad nesusidarytų užburtas negatyvių minčių ratas) bei stengtis neįsitraukti. Nuotaikos svyruoja ir jos neišvengiamai, atėjus laikui, pereis į teigiamą poliaus pusę. Žinoma, žinant ir įvaldžius šio pasaulio dėsnius ir principus bei gerai valdant save, galima pasiekti ramybę ir pasitenkinimą net ir tokiu atveju, tačiau tai nėra prigimtinė, nustatytoji mūsų būsena. Svarbu suprasti, jog šią būseną sukuria gamtos dėsnių ir valios pastangomis pats žmogus, o ne natūraliai gamta. Pavyzdžiui, meistrai teigiamas būsenas kuria savo valios ir meistriškumo dėka. Nes tas gamtos neduota. To išmokstama. Dėl to niekada nesijauskite nenormalūs, blogesni ar ne tokie, kokie privalote būti, kai esate negatyvioje nuotaikoje, mintyse, nepasitenkinimo būsenose. Norint prisitaikyti ir suvaldyti savo negatyvias būsenas ir neigiamas mintis, reikia to mokytis, nes tai nėra gamtos duotybė. Tai panašu į mokslą, kurio reikia mokytis. Ir kuo geriau mokinys mokinasi, tuo daugiau šiame moksle gali pasiekti, ir rezultate - daugiau sulaukti saldžių šio mokslo vaisių.

Jonas Krikštytojas buvo Jėzaus mokytojas

 

Bažnyčia birželio 24 dieną švenčia Jono Krikštytojo gimimo dieną. Jonas Krikštytojas yra gana svarbus Naujojo Testamento veikėjas. Krikščionių Bažnyčios tradicijoje jis- gerbiamas ir vertinamas kaip Jėzaus Kristaus pirmtakas, kurio užduotis buvo parengti kelią mesijui. Reikia pastebėti, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais dėl Jono Krikštytojo vaidmens buvo ginčų. Kadangi jis krikštijo patį Jėzų ir priėmė pas save į esėjų (esenų) bendruomenę, kartu tai reiškė, jog Viešpats Jėzus buvo Jono Krikštytojo mokinys. Šis faktas labai glumino, nes kaip Dievas gali būti kažkieno mokinys? Tai labai kenkė Jėzaus kaip Dievo sampratai pirmaisiais krikščionybės amžiais.

Mano nuomone, akivaizdu, kad Jėzus priklausė Judaizmo Esėjų sektai. Juk ir pats krikštas yra perimtas iš esėjų. Skaičiau, kad net ir Bažnyčia yra linkusi manyti, jog Jonas Krikštytojas buvo esėnas (esėjas). Be to, Jėzus per savo žemišką viešą tarnystę nuolat naudojosi esėjų paslaugomis, žmonėmis ir infrastruktūra. Pavyzdžiui, popiežius Benediktas XVI savo knygoje rašo, kad paskutinė vakarienė vyko esėjų namuose. Dar yra Kumrano rankraščiai, įvairūs archeologiniai to meto radiniai bei Evangelijos, neįtrauktos į Bibliją. Žodžiu, manau, neabejotinai galima sakyti, jog krikščionybė pradėjo formuotis ant esėjų religinės sektos pagrindų. Paskui ji perėmė ir pritaikė savo poreikiams senovės Egipto, Rytų dvasinių tradicijų, žinoma, Romos- graikų pasaulio idėjų ir gavosi pažangi religija.

Erodui įmetus Joną Krikštytoją į kalėjimą ir vėliau nužudžius, o Jėzui subrendus ir žinančiam savo misiją, bei, tikėtina, esėjų vyresnybei leidus (nes Jėzus turi jų palaikymą iki mirties), Jis suburia savo bendruomenę. Atsiskyrimas neįvyko labai gražiai (kaip Biblija teigia), nes žinoma, kad tarp krikščionių ir Jono mokinių, dar ne vieną amžių buvo nesutarimų. Čia turbūt Jėzui atsirado gera proga ir jis ja labai sėkmingai pasinaudojo. Pradžioje Jo bendruomenė buvo viena iš tuometinių Judaizmo sektų ir nepretendavo į atskirą religiją. Iš Naujojo Testamento matome, kad Jėzus pats save taip pat vadino žmogaus sūnumi. Tiesa, Jėzus matė šimtmečius į priekį ir apie tai galima spręsti prieš Jo mirtį, pavyzdžiui, kada jis išvaiko prekiautojus iš šventyklos ir t.t. bei Jo užsiminimai apie Jo dieviškumą, dėl kurių Jis, geriausiu atveju, būdavo ignoruojamas ir likdavo nesuprastas. Jei jam pritardavo apaštalai, mokiniai, tai tik dėl norėjimo įtikti.

Taigi Jono Krikštytojo nuopelnai krikščionių religijai yra dideli. Stebėtina, nors Bažnyčia jo nepripažįsta kaip Jėzaus mokytojo, tačiau jo nuopelnų netiesioginis, aptakus ir šykštus apibūdinimas nėra melagingas. Nes Jėzaus mokytojo apibūdinimas esamoje Jėzaus dieviškumo šviesoje yra maksimaliai pagarbus ir jo darbus deramai įvertinantis.

Gyvenimas laiko upėje

 

„Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ 1 Kor 3,16

Daugelis mūsų ieškome dvasinio ryšio, gilesnės prasmės ir išminties priimti sprendimus, kurie būtų naudingi ir mums, ir kitiems. Norime nugyventi visavertį gyvenimą, pažinti visas jo puses ir džiaugtis tuo, ką sukūrėme. Vien protu ir ego norais to niekada nepasieksime. Nes ego neturi reikiamos galios ir išteklių, kad galėtų priimti esminius sprendimus ir juos įgyvendinti bei tinkamai vesti jus gyvenimo keliu.

Gyvenimas milžiniškoje Visatoje nuolat juda, banguoja. Visata nuolat kinta laiko upės tėkmėje. Viskas juda tikslo link. Sunku pasakyti, kiek laiko praėjo ir kiek jo dar bus. Mes esame mažytė gyvenimo dalelytė, mažyčiame laiko tarpe. Nuo mūsų beveik niekas nepriklauso. Kadangi tiek kiekvieno iš mūsų gyvenimo laikas ir tiek mes, patys – esame daugiau negu mikroskopiškai maži. Viskas, kas buvo, yra ir bus sukurta- atitinka Kūrėjo užmojį, atspindi Jo planą. Viskas, kas atitinka Jo planą suklesti, o kas neatitinka Jo plano- išnyksta. Taigi gyvename nepaprastame, aukštesnio proto tobulai sustyguotame procese, kurio esame nepajėgūs valdyti. Galbūt tikite, jog esate visiškas savo laimės kalvius, bet taip nėra. Tik maža apimtimi galime valdyti savo likimą. Net ir ši maža žmogaus valios laisvė atspindi Kūrėjo kūrybinę galią. Kūrėjo valia skleidžiasi per šventąją Dvasią. Ši viso pasaulio varomoji jėga, pasireiškia kaip nepaliaujamas judėjimas pirmyn, iš kurios viskas kyla, atsiranda. Ji tokia svarbi mūsų pasauliui, kad krikščionybėje Ji yra trečias dieviškas asmuo. Žmogus šios aukštesnės jėgos savo penkiais pjūčių organais nejaučia. Dėl to jam kartais yra nepaprastai sunku suprasti, ne tik ko iš jo nori gyvenimas, Kūrėjas, bet ir kas aplamai gyvenime vyksta. Visiškai susipainiojama ir paskęstama rūpesčiuose, kančiose, bėdose, sielvarte ir t.t. Todėl be Dvasios pajautimo, jos supratimo žmogus niekada negalės patenkinti svarbiausią savo poreikį- išgyventi pilnatvę, prasmę bei būti laimingu. Dar daugiau- gyvenimas ne pagal šv. Dvasią sukelia dar didesnius vargus, kančias, nesėkmes net priešlaikinę mirtį. Mažesni gerą ar blogą išgyvena mažesniu mastu, o didesni- didesniu mastu, nes Dvasia juda savo tikslo link. Šventieji, arčiau Kūrėjo esantys sako, jog Kūrėjas nori drauge su mumis, kaip su partneriais, nuolat kurti pasaulį. Taigi šventoji Dvasia visada išmintinga ir praktiška. Ji kuria mažiausio pasipriešinimo kelią tiems, kurie atitinka Kūrėjo planą. Todėl siekdami laimės gyvenime turime būti geri ir patikimi Dvasios partneriai.

Tačiau kaip pajusti šventąją Dvasią? Ji nelinkusi ateiti į tą žmogaus širdį, kurioje dunda pasaulio tuštybės būgnai ir vieši neįžengiami nuodėmių brūzgynai, kurioje nėra ramybės ir tylos. Nes tokiame žmoguje mažai sąmoningumo, jo širdis praradusi jautrumą Dvasiai. Šioje vietoje noriu atkreipti dėmesį, jog dėl to religijos ir dvasinės tradicijos (savo giliąja prasme) siekia plėsti žmogaus sąmoningumą, nes tai kelias į Dvasią. Sąmoningumas geriausiai veikia tyloje ir ramybėje. Tyla skatina intuiciją, leidžia pajusti tuos silpnus vidinius pojūčius. Joje pajaučiama Dvasia, atsiranda Dvasios poveikio žmogui ir pasauliui suvokimas. Sąmoningumas ir tyla yra vartai į šv. Dvasią. O mūsų reakcija į Jos poveikį lems mūsų likimą.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXII)

 

Nors dieniniai gyvūnai yra stiprūs, nes jie atlaikė tamsiųjų jėgų gąsdinimus, keliamas įtampas, išnaudojimą, pažeminimus bei karalystės ekonomines, politines ir karines problemas, visgi jie yra atsidūrę ant bedugnės krašto, jie -pasimetę ir išsigandę, juos reikia gelbėti. Kadangi jiems reikia kovoti prieš blogio galią, kuri grasina savo bjauriais čiuptuvais apglėbti ir mirtiname glėbyje uždusinti visą visuomenę, jos sąrangą. Juos būtina sugrąžinti į Kūrėjo numatytą kelią, nes kitaip jie visi bus sunaikinti.

Šis stebėtojas yra įsimylėjęs mąstymą, žinias ir išmintį. Jo viso gyvenimo negęstanti meilė- išmintis. Jis ją gerbė ir mylėjo nuo pat vaikystės. Šviesusis kunigaikštis yra prie tų, kurie siekia išminties ir tai laiko apsivalymo menu. Taip pat prie tų, kurie jau pradėjo didžiojo sugrįžimo kelionę, kurios pabaiga mąstomos visa tikrovę apimančios vienybės pilnas suvokimas. Atsigręžus į nueitą gyvenimą- tai jį galima būtų apibūdinti kaip žinių, proto ir išminties siekio kelią. Jis daug turi meilės, bet didžiausia ir niekada negęstanti jo meilė yra suvokimas, žinios, protas ir išmintis. Dar daugiau- ar jis labai noriai ėjo (dažniausiai), ar per prievarta išorinis pasaulis ir kažkas iš vidaus visada jį vertė eiti šiuo keliu. Iš tikrųjų nebuvo pasirinkimo.

Apie dieviškus meilės kontaktus.

Šiltas šviesiojo kunigaikščio žvilgsnis ir šilta šypsena sušildo ne tik Jos širdį, bet ir šąlantį kūną. Štai Ji jau jaučiasi visa savo būtimi šilčiau.

Ir vėl mylinti širdis laukia iš šviesiojo kunigaikščio užuominos. Užuominos, kad yra mylima, laukiama ir vienintėlė. Nekantriai pradedu dialogą su juo. Laukiu iš jo visko. Lyg būčiau vienintelė išrinktoji.

Jis stebi, kai tuščia ir kenčianti širdis eina kasdieniais gyvenimo keliais ieškodama atramos. Ieškau šviesiojo kunigaikščio žvilgsnio, to žvilgsnio ieškau kasdien, nes jis mane pagyvina, pagražina ir suteikia didžios vilties.

Pasakos XXXXI dalis: https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2024/01/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXXI)

   Anksčiau šviesusis kunigaikštis, kaip ir visi, paprasti dieniniai gyvūnai, nesuprato, kad pamatyti tikrovę, kokia ji yra, nėra duotybė. Nors jis nuo vaikystės stengiasi teikti pirmenybę objektyviam tikrovės matymui, tačiau, pasirodo, to neužtenka. Atrodytų matome aplinkinį pasaulį realiai ir be jokių problemų galime orientuotis jo tikrovėje bei galime neabejoti jo realumu, bet taip nėra, nes dieniniai gyvūnai nepastebi, kad jų perspektyva- yra dalinė perspektyva. Be to labai daug ko pasaulyje dieninis gyvūnas fiziškai negali matyti, girdėti, užuosti, pajusti. Ir tai ne vieninteliai apribojimai! Dalinė perspektyva- kaip veidrodis. Todėl dėl veidrodinės tikrovės suvokimo prigimties pamatyti tikrovę visapusiškai nėra taip paprasta bei nėra duotybė, kaip dieniniai gyvūnai galvoja. Net jei stengiatės į ją žiūrėti objektyviai, nešališkai, be išankstinio nusistatymo ar kokio patyrimo, ši veidrodinė tikrovės suvokimo prigimtis neleidžia dieniniams gyvūnams pamatyti visos tikrovės, visa jos apimtimi, sluoksniais, turiniu ir iš visų pusių. Jie tik turi įsivaizdavimą, jog mato visą tikrovę, nors mato tik mažesnę dalį tikrovės. Taip yra todėl, kad veidrodžio galimybių atspindėti ribos sutampa su žvilgsnio galimybių aprėpti ribomis. Pavyzdžiui, reiškinį jie mato tik iš vienos pusės ir ši veidrodinė- dalinė perspektyva jiems atrodo yra vienintelė galima. Šis atspindėjimo ir stebėjimo šablonų tarpusavio atitikimas sunaikina ribų suvokimo galimybę, todėl jie jų ribų nemato. Taip tikrovės stebėtojas praranda galimybę suvokti save kaip ribotai matančiu. Tokia dalinė- veidrodinė perspektyva visada sudaro prielaidas tikrovei iškraipyti. Iškraipymu ji virsta visuomet, kai jai priskiriama visa tiesa apie tikrovę, neatsižvelgiant į neatspindėtą jos dalį. O visa, kas bent vienu laipsniu mažiau už tikrovę, yra paženklinta iliuzijos- nevisapusiško matymo ir netinkamo suvokimo. Dėl to dieninio gyvūno protas, tikrovės matymas ir suvokimas visada yra tarp tikrovės ir iliuzijos bei pasižymi jų abiejų savybėmis.    

Per dieviškus vizitus vis dažniau mylinčios sielos jo širdį kalbina intymumo ir aistros kalba. Tačiau jam nereikia santykių su patele, jeigu jie nevaisingi. Jis per daug toli nuėjęs, kad keistų kelią dėl tuščių santykių. Net nuostabiausios patelės konkretūs meilės veiksmai vargiai galėtų jį sugrąžinti į dieniniams gyvūnams įprastą gyvenimo kelią. Be to jį labai šaldo rinktis šį gyvenimo kelią tai, kad jis tiesiog mato, jaučia ir intuicija sako, jog jo išrinktoji gali tapti geidžiamiausia superžvaigžde įvairiausio plauko patinams. Netgi jei jis savo deivę pakrautų. Nesunku nuspėti, kad padebesiais skraidančią, atitrūkusią nuo žemės Deivę stengsis pakabinti visokie tinginiai, sapneliai apie verslą, norintys išsiaukštinti ir kitokie savanaudžiai. Nors jo pozicija būtų aiški- netrukdyti jos laimei, tačiau visgi nesinorėtų, jog jo meilės vaisius augdamas matytų blogus pavyzdžius… 

   Per vieną iš dieviškų vizitų jų širdys- dieviškosios meilės ugnyje. Jis joje pamatė daugiau negu išvaizdą. Taip dieviškoji meilė moko Jos suspaustą ir labai sužeistą širdį garbinti ir mylėti… 

   Pas kitą jis ateina tada, kai Ji pavargsta laukti...Įdiegia viltį širdyje. Mūsų susitikimų viltį. Šis tikėjimas jai atveria naują dieviškąjį pasaulį, kuris praturtina jų išgyvenimus- dar nepatirtais ir nepakartojamais išgyvenimais… 

 Pasakos XXXX dalis https://mindaugaspliauga.blogspot.com/2023/08/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Apie žlugusius lūkesčius

 

Emocinis skausmas kyla ne tik dėl nesėkmės, depresijos, netekties, bet taip pat jis gali kilti dėl nusivylimo, kurį patiriame, kai lūkesčiai neišsipildo. Visi turėjome ar turime netikroviškų ir vargiai įgyvendinamų lūkesčių, kurie sukelia tik daugiau skausmo. Žlugę jie atneša dar daugiau nusivylimo ir skausmo. Kartais nusivylimai ir apgailestavimai yra tokie gilūs ir dideli, jog žmogus, negalėdamas pakeisti susiklosčiusios situacijos, jaučiasi visiškai bejėgis. Kartais atrodytų visiškai realūs ir tikroviški lūkesčiai žlugo, kurie neturėtų būti normaliai iliuziniai. Suprantate, kad viskas ir galėtų, ir turėtų būti kitaip, negu yra. Todėl kai jie neišsipildė, užnuodijo širdį ir sukėlė didelį skausmą. Tačiau negalite rinktis. Ir ima pasiutimas, jog taip neturėtų būti! O emocijos, kad ir kokios nuožmios bebūtų, nieko nekeičia. Dar pablogina savijautą ir net situaciją bei aplinkinių požiūrį į jus. Jūsų poreikiai lieka nepatenkinti dėl kitų žmonių pavydo, baimių, interesų, trūkumų, troškimų ar tiesiog dėl nesupratimo, ribotumo, kitokio pasaulio matymo. Dėl ko žmogus, iš kurio nesitikėjote, jūsų realiems lūkesčiams pasipriešino ir juos atmetė.

Visuomenė, aplinka taip pat mums kelia lūkesčius, kuriuos priimame tarsi savus. Jie pasako, kokie turime būti, ko galime tikėtis ir kada privalome būti sėkmingi. Taip sukuriate pasaulį ir gyvenimo idėją, pagrįsta realybės nuotrupomis, reklaminiais šūkiais, autoritetų skelbiamomis frazėmis, visuomenės normomis ir trendais ar socialinių tinklų šūkiais, viltimis, baimėmis ir troškimais. Ir šią gyvenimo idėją, šį kitų sukonstruotą vaizdą, troškimą priimate kaip tikrą bei kaip savo, klaidingai įsivaizduodami realybę, kurios tikrai trokštate. O kai šie netikri lūkesčiai neišsipildo, kenčiate. Šiuo atveju blogiausia, kad priimdami kitų lūkesčius, idėjas ir pasaulėžiūrą kaip savą ir būdami visuomenės bei aplinkinių nuomonių įtakoje, kenčiate jūs, o ne tie, kurie visa tai kuria ir to nori.

Tikrovių yra daug. Kiekvienas žmogus realybę suvokia per savo emocinių, protinių ir dvasinių sąlygotumų filtrus. Jūs galite ir privalote turėti savo nuomonę, norus ir lūkesčius. Nereikia taikytis ir stengtis atitikti kažkieno sukurtus standartus. Kam stengtis gyventi pagal kitus? Jų lūkesčiai ir viltys yra jų lūkesčiai ir viltys, o jūsų lūkesčiai ir viltys yra jūsų lūkesčiai ir viltys. Tam leisdami būti, bus mažiau streso, nusivylimo ir kančių.

Be norų, lūkesčių žmogus negali augti, progresuoti. Todėl smegenys kuria lūkesčius apie tai, kas suteiks jums laimės, ir į pasaulį žiūri per šią lūkesčių prizmę. Jūs galite nepastebėti daugelio akivaizdžių detalių ir aplinkybių, nes jūsų protas smarkiai susitelkęs į tai, ką žinote ir esate patyrę. Ir kai lūkesčiai nepatenkinami, kyla emocinis maištas. Pastebėkite, kad lūkesčių žlugimą kiekvieną kartą lydi emocinės reakcijos. Tai emocinis ryšys su lūkesčiu, kuris yra reakcijos priežastis. Kai norime išsivaduoti iš ryšio ir emocinės reakcijos, lūkesčiai turi mūsų nesaistyti. Jau lūkesčių kūrimas kelia įtampą. Laukti, tikėtis, vadinasi, sėti nedarnumo sėklą. Dėl to, pavyzdžiui, jogai, šventieji, sufijai stengiasi nekurti lūkesčių ir pasitenkina tuo, kas yra. Kadangi jie savanaudiško nesiekia materialiame pasaulyje, jiems nereikia kurti lūkesčių dėl jo. Visgi, mano manymu, jie turi lūkesčių: perduoti mokymą, pažinti savo dvasinę prigimtį ir pan. Taigi, ir jie turi lūkesčių ir vilčių...ir ne visi išsipildo...Visi turime realių ir nerealių lūkesčių, norų, vilčių. Ir kartu kiekvieno širdyje daug žlugusių lūkesčių ir nusivylimo savimi, žmonėmis, aplinkybėmis ar net pasauliu, Dievu. Kiekvienas turime savą žlugusių vilčių kapinyną. Tik vienų kapinynas didesnis, o kitų- mažesnis. Dėl to laikytis už nuoskaudų- tai tas pats, kas vartoti nuodus ir laukti, jog nuo to numirs priešai. Verčiau palaidoti netikrus lūkesčius bei žlugusias viltis ir svajones. Nereikia apgailestauti, kentėti ir nuolat prisiminti blogus dalykus. Nesakau, kad reikia užmiršti savo klaidas, kitų žmonių blogą elgesį, darbus ar dėl to įgytos patirties ir žinių. Tiesiog nereikia apie tai nuolat galvoti ir graužtis, kentėti. Šią blogą patirtį reikia prisiminti tik tada, kai nutinka panaši situacija ir ji naudinga sprendžiant problemas. Tai turi likti naudinga patirtimi, pažinimu ir išmintimi, o visas negatyvas- tegu keliauja į kapinyną.