Senovės švenčių tradicijose centrinis vaidmuo- dvasingumui,gamtai ir žmogaus buvimui pasaulyje

''Kas eina prieš įstatymus gamtos, tas nieko neloš‘‘     lietuvių patarlė

   Šventė, kurią šiandien mes vadiname Joninėmis, švenčiama nuo neatmenamų laikų. Nors senovės epochų žmonių tikėjimai ir pasaulio pažinimo horizontai buvo primityvūs ir maži, tačiau juose taipogi buvo daug supratimo, racionalumo ir išminties, kurie tinkami dabartiniam žmogui.

   Žmogus turi įgimtą vidinį, intuityvų Kūrėjo, dvasinio matmens veikimo pasaulyje bei, galbūt, likimo jėgos, valdomos dievų ar Visatos jautimą, suvokimą. Todėl ne tik dėl bejėgiškumo prieš galingas gamtos jėgas suvokimas, kartu pripažįstant žmogiškąjį silpnumą mirties ir ligos akivaizdoje, genties žmogų privertė pagalbos kreiptis į viršmaterealų pasaulį. Taip, biologijos mokslas mus netgi moko, kad pagrindinis mūsų tikslas gyvenime yra maksimaliai padidinti savo išgyvenimo ir reprodukcijos galimybes. Sunku su tuo nesutikti ir ne vien todėl, kad gerbiu mokslą, bet ir todėl, jog toks aiškinimas yra labai logiškas, gyvenimiškas ir paremtas realiais faktais. Visgi daugeliui mūsų – tai per skurdus aiškinimas. Juk suprantame, kad žmogaus išorinis ir vidinis gyvenimas yra daug daugiau negu išgyvenimas ir reprodukcija. Štai senovės žmonės daug dėmesio kreipė į dvasinį gyvenimo matmenį. Per jį bandė geriau pažinti pasaulyje veikiančias jėgas, kas, jų manymu, padėtų žmogui gyventi harmoningą gyvenimą ir atsilaikyti kovoje už būvį. Be to, jie akylai stebėjo gamtą ir biologinius ritmus bei derino prie jų savo gyvenimą. Jie niekada nenorėjo eiti prieš gamtos įstatymus, todėl visada stengėsi prisitaikyti prie jų. Kur negalėjo nieko padaryti, palikdavo tai dievų ir lemties valiai... Šiuolaikinis žmogus įsivaizduoja, jog gali valdyti gamtą ir biologinius ritmus, tačiau ligos ir negandos vis primena, kad taip nėra. Dėl to mes irgi priversti, kaip genties žmonės, gerbti ir derintis prie gamtos, jos įstatymų ir nuolat prisiminti apie savo dvasinę prigimtį.  

   Senovės lietuviai matė pasaulį kaip kūrimo ir griovimo jėgų žaidimo aikštelę. Kiekviena akimirka atspindi tuo metu esančią šių jėgų pusiausvyrą pasaulyje. Dabartiniu metu, turbūt, niekam nereikia įrodinėti, jog griovimo ir negatyvumo jėgos pradėjo dominuoti. Dėl ko mums dar aktualiau ir svarbiau prisiminti mūsų sielų šventumą, nes blogis gali užvaldyti pavergdamas mūsų kūną, jausmus ir protą ir tai gali padaryti klasta, net nepastebint, kai atsiduri melo pančiuose.

   Taigi, senovės žmonių dvasingumas aktualus ir šiandienos žmogui, nors gyvenimo sąlygos, tikėjimai ir pasaulio pažinimas- kitokie. Tačiau dabar fizinė ir dvasinė pusiausvyra būtina žmogui kaip ir anuomet, o vidinė harmonija neįmanoma be dvasinio progreso. Be to, vidinės tikrovės ignoravimas taip pat gali sunaikinti mūsų savasties jausmą, identitetą bei tikslą. Pažymėtina, kad žmogaus gyvenimo tikslas, jo prasmė bei vieta pasaulyje taip pat vaidino svarbų vaidmenį švenčių tradicijose, kurios kito priklausomai nuo pasaulio pažinimo ir supratimo bei visuomenės išsivystymo lygio. Todėl Rasos švenčių tradicijos turėtų būti išlaikytos tik tos, kurios gyvybingos ir gali būti praturtintos dabartinio žmogaus aktualijomis ir tikėjimais. Tada šventė įgaus prasmės šiandienos žmogui ir nebus tik nusigėrimo švente.