Mirtis yra neišvengiama ir normali gyvenimo dalis

 ’’Kiekvienas gali sustabdyti žmogaus gyvenimą, bet niekas negali sustabdyti mirties, visos pasaulio durys jai praviros’’ -         Lucijus Anėjus Seneka  –romėnų filosofas, dramaturgas, valstybės veikėjas 

   Turbūt daugiau niekas  nuo neatmenamų laikų žmonių taip neglumino ir jiems tiek nerūpi, kaip klausimas, kas jų laukia po mirties. Atsakymą žmonės ieškodavo religijose ir sukurtuose mituose. Tačiau mirtis iki šiol išlieka neįžvelgiama paslaptis, nes mes nieko tikro apie ją iki šiol nežinome. Kadangi nieko tikro nežinome, pasaulio religijose mirtis- apgaubta daugybe prasmių ir pasakojimų apie tai, kas mums nutiks po mirties. Vienos religijos teigia, kad yra reinkarnacija [persikūnijimas] ir trokšta nirvanos, mokšos, kad išsilaisvintų iš samsaros, kitos- bando nusakyti amžinybę, anapusinę realybę ir amžinąjį žmogaus pomirtinį gyvenimą.

   Svarbu pažymėti, jog mirties aktas visose senose kultūrose ir religijose buvo laikomas šventu, jos nesibijota. Pavyzdžiui, mūsuose dar prieš šimtą ir daugiau metų ligoniai nujausdavo artėjančią mirtį ir būtinai duodavo ženklą namiškiams, kad visi susirinktų pas jį mirties valandą, nes vienam, buvo manoma, mirti yra negerai. Anksčiau žmonės, viską palikdami, ruošėsi sutikti mirtį, priimti ją kaip atveriančią naują egzistenciją. Taip kūno irimas tapdavo nauju kūrimu, o mirtis- gyvenimo sąlygų pasikeitimu.Be to, seniau žmonės, nuo mažų dienų, daug dažniau matydavo namuose mirštančius artimuosius, todėl mirtis jiems buvo daug artimesnė negu dabar. Mirtis visą laiką jiems buvo čia pat.

   Šiuolaikiniame pasaulyje susiduriame su mirties vengimo problema. Antiek vengiama, kad net nenorima, jog vaikai pamatytų mirštantį žmogų.  Šiais laikais žmonės jau nebemoka ir labai vengia kalbėti apie mirtį, jie nežino, kaip elgtis mirties akivaizdoje, sutrinka ir nusigąsta. Dabar mirtis yra visiškai atiduota į medikų rankas. Norima, kad medikai viską padarytų ir, kiek įmanoma, pratęstų gyvybę. Jeigu medikai nieko nebegali padaryti, kiti žmonės irgi nebežino, ką dar galima padaryti. Pagal šiuolaikinį požiūrį, reikia bet kokia kaina pratęsti gyvybę, nes mirtis- tai nesėkmė, pralaimėjimas, krachas. Turbūt pirmą kartą žmonijos istorijoje, žmonės bijo kalbėti su mirštančiu apie mirtį. Visi susitelkia tik į tai, kaip reikėtų pratęsti gyvenimą. Žinoma, yra labai gerai, kai medikai stengiasi išgydyti, pratęsti žmogui gyvenimą- tai išties būtinos ir sveikintinos pastangos. Bet vis dėlto, beviltiškiems ligoniams reikia leisti oriai numirti, nekankinti įvairiomis procedūromis ir gydymais dėl kelių dienų ar savaičių. Tokiais atvejais, mano nuomone, reikia labiau rūpintis ne kaip kelioms valandoms ar dienoms pratęsti gęstančio kūno gyvybę, bet padėti mirštančiam gražiai ir oriai peržengti mirties slenkstį. Pavyzdžiui, seniau žmonės nepalyginamai daugiau dėmesio skyrė pačiai mirčiai, religijos jiems paaiškindavo, kas bus po mirties ir kaip galima padėti mirštančiam žmogui.

   Šiomis dienomis nėra aiškaus įvardijimo, kas vyksta po mirties, nes mokslas dar nepajėgus išsiaiškinti, o tikėjimai nyksta, religiniai ritualai trumpėja. Veriasi nežinomybė, o žmogus juk bijo nežinomybės, visiško išnykimo. Dėl to mirties baimė mūsuose yra išstumta į pasąmonę. O kai mirtį bandome nuo savęs kažkur nustumti, ji  tampa grėsmingu priešu, kuris gali bet kada iššokti ir tau smogti, todėl tu nuo jos bėgi, slepiesi. To pasekoje apie mirtį vengiame kalbėti, nemėgstame galvoti ir pagaliau išmokstame elgtis taip, lyg jos nebūtų. Toks problemos ignoravimas- ne išeitis. Tuo labiau, kai mirties baimę galime aptikti visur ir įvairiais pavidalais. Todėl geriau, kada žmogus gyvena sąmoningai žinodamas, kad mirtis yra neišvengiama ir normali gyvenimo dalis. Kartu šiuo klausimu nereikia prarasti pasaulio religijų paveldo. Be to, tas stabtelėjimas ties mirties neišvengiamumu yra žadinančios pratybos, kurios skatina pervertinti savo nugyventą gyvenimą ir apmąstyti, kaip mums elgtis su likusiu ribotu gyvenimo laiku. Tai verčia mus gyventi pilniau, gyviau, autentiškiau ir rasti savo gyvenimo prasmę.

 ‘’Žmogus aukoja savo sveikatą,  kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada būna taip susirūpinęs dėl savo ateities, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas: žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. Ir galiausiai numiršta taip, tarsi nebūtų gyvenęs‘‘-     Tibeto budizmo dvasinis lyderis Dalai Lama XIV

Priklausymas nuo kitų nuomonės ir vertinimų tave žaloja

‘‘Tik nedaugelis žmonių sugeba šaltakraujiškai išreikšti savo nuomonę, kuri skiriasi nuo iš anksto visuomenės sudarytos. Dauguma žmonių netgi nesugeba suformuoti tokių nuomonių.‘‘ -    Albertas Einšteinas (1879-1955), – fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas

    Jus dažnai smukdo klaidingas suvokimas, kad jeigu jums nepritars dauguma, tai reiškia, jog negerai pasielgėte, pasirinkote ar net mąstote. Paskutinės Jėzaus gyvenimo savaitės pavyzdys rodo, kad neprivalu siekti kitų sukurto idealo, norų ir pataikauti miniai. Nors minios nuomonė, be abejonės, yra labai svarbi, bet ji -ne visuomet teisinga ir išmintinga. O Jėzaus pasmerkimas ir mirties bausmė mums parodo, kad žmonių tikėjimas, jog jeigu jie gyvens, atrodys ir elgsis tobulai ir gražiai, galės išvengti minios agresijos, kančios, priekaištų, kritikos , gėdos  ir susilauks sėkmės  yra aiškiai nepagrįstas. Netgi galima teigti, kad būti priimtam ir patirti sėkmę yra neįprasčiau negu būti atstumtam, neįvertintam, nepastebėtam. Dėl to visiškai normalu kiekvienam iš mūsų prognozuoti, jog ateityje gali tekti ne kartą vėl tai patirti. Manydami priešingai, mes tiesiog ignoruojame realybę.

   Mes ilgimės pripažinimo, pritarimo, supratimo ir ovacijų, tačiau be perstojo siekdami atitikti kitų žmonių lūkesčius, taip ir neištaikome progos tapti tokie, kokiems mums būti skirta ar norime. Juk kiekvienas ateiname į pasaulį su tam tikra patirtimi ir atsinešame savo unikalių talentų. Pažymėtina, kad kuo labiau priklausome nuo kitų nuomonės, tuo mažiau mąstome savo galva ir tuo mažiau gyvename pagal save. Žinoma, esame labai priklausomi nuo aplinkybių ir aplinkinių, kas daro mūsų gyvenimui  milžinišką įtaką. Tokioje situacijoje užgniaužti savo galias ir potencialą itin lengva- pakanka patikėti ir susitaikyti su esamais apribojimais, kuriuos primeta aplinkinis pasaulis. Tuo pačiu prarandame pusiausvyrą tarp socialinio gyvenimo ir žinojimo, kiek ir kada reika atsiriboti nuo gniuždančių primestų pareigų ir aplinkos bei skirti dėmesio tik sau. Dažnai matau žmones, netekusius įgūdžių savarankiškai mąstyti ir būti nepriklausomam nuo kitų nuomenės ir vertinimų. Deja, tokių yra absoliuti dauguma. O kai savarankiškai nemąstote ar bijote likti nesuprasti, atstumti ir vieniši, tai normaliai įgyvendinti savo išsvajotą tikslą arba savo dievišką tikslą yra neįveikiamai sunku, ko pasekoje žmonės pradeda nevertinti patys savęs.

    Taip sakydamas neskatinu skaitytojo būti pesimistu žmonių atžvilgiu ar ignoruoti, nepaisyti aplinkybių ir žmonių savo santykiuose ir veikloje . Visiškai suprantama, kad sėkmingas gyvenimas priklauso ne tik nuo sveikatos, gyvenimo įvykių, dvasinių išgyvenimų, tačiau ir nuo šeimos, aplinkinių žmonių. Be abejo, mums gyvybiškai reikia gyventi žmonių bendruomenėje ir joje gerai jaustis. Todėl privalome gerbti žmones, laikytis tos bendruomenės, organizacijos, kurioje gyvename ir dirbame, elgesio taisyklių ir būti naudingi. Tai nepaprastai svarbu. Juk, bet kokiu atveju, jūs negalite visai atsiskirti nuo pasaulio, kurio mažytė dalelytė jūs patys esate. Nors kiekvienas esame ypatingas, bet kartu išliekame visumos dalimi. Kadangi mes sutverti gyventi bendruomenėje ir joje bendradarbiauti, turime tam tikru mastu taikytis prie aplinkybių, išgyventi bei rasti geriausius sau ir kitiems sprendimus. Noriu atkreipti skaitytojo dėmesį, kad iš esmės žmonės nėra blogi ar blogai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Tiesiog kiekvienas turime būti realistais. Tuomet bus mažiau nusivylimo ir kančios, nes per dideli lūkesčiai sau ir aplinkiniams neprisideda nei prie vidinės laimės sukūrimo, nei prie jaukumo ir šilumos atradimo. O žinojimas, kad neprivalu būti tobulu ar siekti kitų sugalvoto idealo, įvertinimo, suteiks daugiau ramybės. Juk svarbiausia kiekvienam žmogui įgyvendinti savo dievišką tikslą, kurį galima atrasti tik savo širdyje.  

 ‘‘Atmink, kad drąsa būti savimi apsimoka, o baimė būti kitokiam galiausiai sužlugdo.‘‘       Valerio Albisetti (g. 1950), italų rašytojas. Vienas žymiausių šiuolaikinės psichoanalizės atstovų.

Ar Vyriausybė pajėgi gerai dirbti?

    Lietuvoje po truputį švelninamas karantinas. Pažymėtina, jog šis žmonių gyvenimo sąlygų palaipsnis atlaisvinimas ir leidimas mokykloms, įstaigoms  bei verslams atnaujinti normalų darbą vyksta ne pagal Vyriausybės patvirtintą planą. I.Šimonytės Vyriausybė atlaisvina karantino suvaržymus ne dėl nustatomų mažų COVID-19 atvejų skaičiaus ar geros valios, o dėl paprastų Lietuvos gyventojų, kurių absoliuti dauguma buvo visada gana drausmingi, vis labiau nesilaikomo karantino režimo. Valdžia bijodama pasirodyti nevaldanti situacijos priversta anksčiau, nei nustatyta jos plano sąlygose, atlaisvinti karantino suvaržymus. Tenka pastebėti, jog jei gyventojai klusniai laikytųsi karantino reikalavimų ir nerodytų jokių pasipriešinimo ženklų, valdžia net nesvarstytų karantino atlaisvinimo ir mielai laikytų šalies gyventojus griežtame karantine. Kartu verta atkreipti dėmesį, kad  žmones bauginanti žiniasklaida [iš 15min.lt ir Delfi.lt redakcijose filmuotos medžiagos matyti, jog ten dirbantieji yra be kaukių], Seimo nariai ir kt. valdžios atstovai ne visada patys laikosi karantino taisyklių.

   Vyriausybei yra dar tik šimtas dienų, jos nuvertimui nėra rimtos grėsmės ir dalinai dėl to ji nešvaisto valstybės iždo pinigų smulkiojo ir vidutinio verslo subsidijoms ir įvairioms paramoms. Tuo labiau, kai valstybė ir taip daug skolinasi ir artimiausiais mėnesiais paskolų poreikis tik didės. Be to, Vyriausybė ir visa valdžia vykdo palankią stambiajam verslui ir korupcijai politiką, dėl ko silpniausiems ir jai mažiau svarbiems natūraliai yra mažiau dėmesio ir lėšų, kurių ir taip visur didžiulis trūkumas. Šioje vietoje ypatingai trūksta skaidrumo ir strateginės, valstybinės perspektyvos ir teisingo įgyvendinimo.

   Manau, kad nesutarimai tarp Vyriausybės ir Prezidentūros, pasimetimas Sveikatos apsaugos ministerijoje bei vis dažnesnė ir  regima sumaištis visoje valdžioje, rodo visišką negebėjimą tvarkytis su esama padėtimi valstybėje. Blogiausia, kad sumaištis valdžioje, prastas vadovavimas ar net nežinojimas ką daryti, persiduoda į žemesnes valdžios grandis ir jau galime matyti vis prastėjančią darbo atmosferą ar netgi vengimą dirbti [pasinaudojus karantinu] daugelyje valstybės pavaldume esančių įstaigų. Juk tikrai ne vienas pastebime, kad dabar  šalį žlugdo ne tiek koronavirusas, kiek valdžios ir jų institucijų nevykę veiksmai ar neveikimas.

   Suprantu, kad šalyje tikrai yra sudėtinga situacija ir bet kokiai valdžiai būtų nelengva rasti tinkamus sprendimus ir vairuoti valstybę per tokias audras ir krizes, bet visgi taip dirbti Seimas, Vyriausybė, Prezidentūra, kaip dirbo iki šiol, toliau nebegali. Visa valdžia privalo, nedelsiant, susiimti ir parodyti visus savo sugebėjimus ir išmintį!

Sveikinu moteris su Kovo 8-ja!

 

Mylimos moterys,

    Kiekvienoje iš Jūsų yra grožio ir meilės. Dar daugiau- Jūs visada mums, vyrams, pagausinate būties grožį. Kadangi kiekviena iš Jūsų yra meilė ir Jūs žinote kaip mylėti, kartais tereikia tik sugrįžti į tai. Tada Jūs tampate nenugalimai žavinti būtybė. Mylėkite tuos, kas šalia jūsų, bet skirkite- meilė ir gailestis yra ne tas pats. Griežta, bet teisinga ir tikra meilė artimiesiems ir žmonėms priveda prie jų augimo ir sėkmingų santykių, o nepagrįstas gailestis- veda į jų degradaciją ir nesėkmingus santykius su jais. Taip pat bus situacijų, kurios privers Jus sielotis, tačiau nepraraskite meilės ir vilties. Neleiskite niekam atimti Jūsų kasdienybės džiaugsmo!

   Aš linkiu Jums daug meilės!

 

Jūsų

Mindaugas Pliauga

www.totas.lt     

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXIX)

    Nors planetoje siautėja tamsiosios blogio jėgos ir piktadarių plano įgyvendinimui vadovauja tamsybių pasaulio valdovai, bet šviesusis kunigaikštis-  ramus, pasitikintis ir tvirtas. Jis stebi kaip storiausio stiklo kalėjimo sienos ir lubos vis labiau ir stipriau aižėja, dėl ko jos neilgai trukus pavirs šipuliais. Tada jis atsidurs kryžkelėje. O Dieve, neleisk jam suklysti! Šviesusis kunigaikštis daug dėmesio skyrė vidinio ir išorinio gyvenimo apmąstymams.  Jis mėgo  klausyti ir stebėti dieninius gyvūnus. Taip jis suprato, kad tiesiog vien tik atidžiai stebėdamas ir klausydamas gali daug sužinoti ir suprasti apie juos ir visą supantį pasaulį. Net ir iš paprastų dieninių gyvūnų yra ko pasimokyti, pavyzdžiui, jie turi daug kasdieninės, buitinės išminties. Iš pažengusių dieninių gyvūnų gali išmokti aukštesnių dalykų. Tiesiog nuoširdžiai, atidžiai stebėk ir klausykis -ir tu daug sužinosi bei išmoksi. Taigi būk atviras pasauliui bei naujam žinojimui ir jis po truputį atsivers tau. Tik tada pamatysi jo grožį ir didybę. Galingosios tamsios ir piktos jėgos jam atrodo įveikiamos.   

   Jis jaučia, kad yra daug nuostabių, mylinčių širdžių, kurios trokšta būti atpažintomis ir pamiltomis. Bet kartais net ir gražiausia gėlė gali būti nepastebėta, jei ji užgožta piktžolių. Meilės svajoja surasti nuolankiai stovintį šviesųjį kunigaikštį savo kelyje, laukiantį, kad Ją pastebėtų, akių žvilgsniu pasitiktų Jos žvilgsnį ir tada žybsnis gyvos meilės liepsnos. Meilė atėjo, žiedas išsiskleidė.

   Panašūs susitikimai realybėje galimi tik tada, kai gyvenimas susitinka su gyvenimu, protas su protu, širdis su širdimi. Tik artume gali įsijungti didžioji meilės gravitacijos ir magnetizmo jėga. Tokia stipri kaip milijardų saulių svorio juodosios skylės traukos jėga, kuri tave įtraukia ir daugiau niekada nebepaleidžia. Tada realybė ne daug skiriasi nuo fantazijos.

   Dieninių gyvūnų planetoje gyvenimas tapo pilnas įtampos ir nestabilumo. Naudojantis biologiniu oro užteršimu buvo išvystyta siaubinga baimės kūrimo industrija. Cenzūra, propaganda ir susidorojimas su jiems pavojingais oponentais, iš kurių atima net mokslų diplomus, tapo kasdienybe. Oficialiais gąsdinimais ir draudimais  dresuoja dieninius gyvūnus tamsiam vergo gyvenimui. Juos norima visiškai uždaryti jų urvuose, kad jie gyventų darbo vergo gyvenimą arba vegetuotų ir stumtų beprasmes dienas tikintis geresnės ateities. Galima pastebėti, jog dieninių gyvūnų gyvenimas tapo panašus į šviesiojo kunigaikščio. Tik jis jau yra nemažai suvaržymų ir spaudimo etapų praėjęs. Dėl to jis dabar gerai supranta  išorinę bei vidinę jų būklę ir juos užjaučia. Protingesni gali pasimokyti ir pasidaryti išvadas iš jo gyvenimo, pavyzdžiui, ką tam tikrose situacijose sakyti ir daryti ir ko nereikia sakyti ir daryti. Žinoma, paprastam dieniniam gyvūnui aklai kopijuoti jo nerekomenduotina, nes statusas, galimybės ir kt. yra nevienodos. Tačiau siekti savo gyvenimo tikslo ir laisvės turi, kaip ir jis, keliaudami šviesiu žinių ir išminties keliu. Jis manė, kad šviesus ir protingas dieninis gyvūnas visada privalo pasirinkti šviesiųjų jėgų pusę, o jei neaišku, kas ir kaip, pasižiūrėti į šviesiojo kunigaikščio poziciją, nes jis turi daug daugiau patirties ir žinių kovoje su tamsiomis blogio jėgomis. Jis tikrai gali daug patarti ir padėti planetos dieniniams gyvūnams.

   Pasakos XXVIII dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2020/11/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Pasimokykime iš istorijos ir nežlugdykime valstybių dėl koronaviruso

   Šiuo metu demokratija pasaulyje susiduria su rimtais išbandymais. Internetas ir socialiniai tinklai valstybių valdantiesiems neleidžia deramai visuomenėje sukontroliuoti diskusijų ir įvykių šalies viduje ir užsienyje interpretacijų.  Dar prieš pora dešimtmečių būti žurnalistu ar turėti savo televiziją, radiją, laikraštį, žurnalą galėjo toli gražu ne kiekvienas. Politinės ir verslo grupės konkuruodavo dėl valdžios, rinkų ir žmonių palaikymo, todėl jų kontroliuojama žiniasklaida taipogi konkuravo dėl skaitytojų, klausytojų, žiūrovų. Dabar žurnalistu gali tapti kiekvienas, o informacijos internete yra nepaprastai daug, ji labai susiskaidžiusi, išmėtyta ir realiatyvi. Todėl socialiniuose tinkluose, žmonių grupėse susidaro ‘’informaciniai burbulai’’ pagal pomėgius, interesus, požiūrį ir kt. Tai didina nestabilumą visuomenėse ir silpnina strateginio, jungiančio visuomenę požiūrio, pasaulėjautos būvimą. Tiesa, pagrindinė žiniasklaida vis dar išlaiko mainstream’ą, bet interneto ir socialinių tinklų įtaka visuomenės nuomonei- nepaneigiama. Tokioje situacijoje valdančiam elitui sudėtinga naujoje formoje palaikyti demokratiją buvusioje esmėje.

    Jokiu būdu neneigdamas koronaviruso ir jo pavojaus, noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad viruso grėsmė ir karantinas suteikia valdžiai papildomus viešosios erdvės valdymo ir poveikio visuomenei instrumentus. Tą nesunkiai galime pastebėti, kaip karantinas riboja nuomonių raiškos laisvę žiniasklaidoje ir mobilizuoja visuomenę. Kartu jis suteikia galimybę formuotis tamsiajai demokratijai, kuri po truputį užglaisto atsiradusias tradicinės demokratijos problemas ir iškilusius visuomenės nuomonės formavimosi pavojus.

   Manau, jau galima konstatuoti, jog koronavirusas nėra toks baisus, kaip žmonijos istorijoje yra buvę marai. Ir iš viso, man atrodo, kad pavojus nėra toks grėsmingas kaip oficialiai skelbiama. Taip teigiu remdamasis istorija. Pavyzdžiui, žmonijos istorijoje plintančios stichinės nelaimės, ligos, marai, baisios katastrofos sukeldavo visuomenėse bejėgiškumą ir paniką, nes žmonės vienas per kitą perduodavo žinią  apie mirtiną pavojų. Valdžios ir religiniai lyderiai būdavo priversti raminti panikuojančius, besiblaškančius žmones, demonstruoti dirbtinį pasitikėjimą ir kontrolę pavojaus akivaizdoje bei slėpti tikrąjį pavojaus mastą. Dabar tiesiog viskas  atvirkščiai, nei visada būdavo realaus, nepaprastai grėsmingo pavojaus akivaizdoje... Tiesa, žmonijos istorijoje yra buvę panašių atvejų, bet jie buvo labai fragmentiški, atidžiai valdomi ir išimtinai dėl tikslingų politinių priežasčių. Šiaip valdžios mėgsta žmonėms demonstruoti stabilumą ir galią, priešų ir pavojų įveikimą. O būtent netikėtos didelės nelaimės ir marai sukelia pavojus pačiai valdžiai iš visuomenės pusės. Netikėtos, realios, didelės katastrofos, nelaimės ir marai valdančiai klasei dažniausiai būna labai grėsmingi ir gana nelengvi išbandymai, nes  žmonių pyktis neretai nukrypsta į valdančiuosius. Visa to pasekoje žlunga valstybės, imperijos ir netgi civilizacijos [majų, indo, suirutė senovės Egipte ir daug kitų pavyzdžių]. Galbūt istorija vėl kartojasi, o ji, kaip žinome, kartojasi spirale, t.y. nesikartoja tiksliai taip, kaip anksčiau. Dėl to privalome pasimokyti iš istorijos, kad nekartotume tų pačių praeities klaidų ar kurti kažkokią tamsiąją demokratiją ir taip patiems žlugdyti valstybes, demokratiją bei daugumos žmonių likimus.

 

Ar valdžia teisingai reaguoja į besikeičiančią mūsų situaciją?

   Kadangi jau akivaizdu, kad žmonių vakcinavimas nuo COVID-19 užtruks, o situacija dėl koronaviruso yra kiek pagerėjusi ir medicinos įstaigų apkrova yra sumažėjusi, dabar metas adekvačiai laisvinti karantino apribojimus. Žmonės turi dirbti, mokytis, gyventi. Nebegalime toliau vadovautis vien tik medicininiu požiūriu ir visą dėmesį laikyti sutelktą tik į COVID-19. Turime pagaliau jau turėti oficialiai patvirtintą ateities planą, kaip visiems prisitaikyti prie koronaviruso ir po truputį judėti pirmyn. Juk mūsų žmonės ir verslai negali būti amžinai uždaryti ir nežinoti tolesnės mūsų visų ateities.

   Turbūt mažai kas prieštaraus, kad beveik metus negalime griežtame karantine gyventi, nes kitaip daug daugiau pakenksime žmonių sveikatai ir jų ateities gyvenimo kokybei, ekonomikai, pablogės socialinė padėtis, išaugs valstybės skola ir drastiškai suprastės jos finansinė situacija. Šitaip valdžia, saugodama žmones nuo koronaviruso, tik sugriaus valstybę, nes Lietuva neturi tiek išteklių, jog ilgą laiką galėtų mokėti subsidijas ir kitais būdais remti ar išlaikyti žmones ir verslus. Valdantieji ir bankų ekspertai sako, kad šiuo metu yra labai pigios paskolos, jos gali būti naudingos ir valstybė turi tuo pasinaudoti. Visgi, tenka pastebėti, jog paskolas reikės valstybei grąžinti, o galimybės jas tinkamai panaudoti ir jų gauti ateityje yra ribotos. Be to, patirtis rodo, jog Lietuva nuo Dalios Grybauskaitės laikų dažniausiai skolinasi brangiau negu kaimynės ar panašaus tipo pasaulio valstybės. Šioje vietoje manau, kad piktnaudžiavimą imant paskolas valstybės vardu reikia užkardyti. Seimas privalo priimti teisės aktus, kurie neleistų be Seimo leidimo valstybei skolintis finansų rinkose brangiau, negu yra rinkos kaina Lietuvos tipo valstybei. Taip pat privalo uždrausti valstybės vardu skolintis per nereikalingas tarpines organizacijas.

   Būtina atkreipti dėmesį, kad žmonės praranda pajamas, sveikatą, gyvenimą, žlunga verslai, o vaikai praranda vaikystę ir ateitį. Jie negali pastoviai aukotis ir gyventi vien tik COVID- 19 gyvenimu. Turime patyrimą pirmo ir antro karantino, kurie gali būti atspirties taškai laisvinant ribojimus, apsaugant pažeidžiamiausius visuomenės narius ir visiems mums judant į priekį. Galų gale dalis žmonių yra persirgę koronavirusu, o dalis- paskiepyti ar skiepijami. Dėl to Vyriausybei reikia padaryti epidemiologinį tyrimą nustatyti, kiek realiai žmonių yra persirgę ir turi antikūnius. Mums reikia sužinoti realią situaciją, kad galėtume priimti tikslius ir teisingus sprendimus dėl karantino ribojimų laisvinimo, pažeidžiamiausių visuomenės narių apsaugojimo ir artimiausios mūsų ateities gyvenimo plano.

   Pažymėtina, kad žmonės ir verslai yra gana gerai pasiruošę ir pripratę prie koronaviruso situacijos, nusipirkę priemonių ir išmokę saugotis. Todėl gerėjant situacijai kai kurie sektoriai tikrai gali pradėti dirbti. Mano nuomone, daugiau yra žalos negu naudos juos laikyti uždarytus ar stipriai apribotus, nes dažnu atveju tai nesukeltų itin padidėjusių rizikų infekcijai plisti. Taigi pagal galimybes judėkime pirmyn laisvinant karantiną ir kartu apsaugant pažeidžiamiausius bei būkime adekvatūs ir atidūs besikeičiančiose situacijose, o svarbiausia- valdžia privalo šioje sudėtingoje situacijoje veikti taip, jog jos veiksmai ir sprendimai nepakenktų žmonėms ir valstybei labiau negu pati koronaviruso infekcija.