Oficialios valstybinių švenčių dienos yra tapačios konstituciniams Lietuvos simboliams- vėliavai, himnui, herbui. Kadangi jos sukoncentruotos ir veikia valstybinės bendruomenės integravimo, identifikavimo ir pasaulėžiūros formavimo linkme. Juk istorija yra kultūrinio ir politinio tapatumo pagrindas. Nuvertinus valstybę ir valstybinę ištikimybę, piliečiai praranda vienijančią politinės bendruomenės toje teritorijoje suvokimą.
Suprantu, jog Lietuvos žmonės susiduria su dideliu gąsdinimu, slopinimu, kiršinimu, patyrę per daug kančios, neprognozuojamumo bei visuomenė prarado daugiau žmonių negu galėjo, tačiau per valstybines šventes vis tiek nereikia kelti neramumų ir chaoso. Net ir tokiu atveju, kai valdžia peržengia visas leidžiamas ribas, yra nepatriotiška, korumpuota ir išdavikiška. Per sausio 13-osios minėjimą valdžios atstovų nušvilpimas ir ten susirinkusių žmonių laikysena, mano nuomone, neperžengė ribos, kada jau paniekinami ne atskiri politikai, o pati valstybė. Taip pat valstybinė šventė negali pavirsti į valdžios atstovų savęs išsikėlimo renginį ar tiesiog į viešųjų ryšių akciją savo reitingams pakelti. Laikini politikai negali save pateikti kaip ‘‘Aš- tai valstybė‘‘, o jei mane nušvilpiate- nušvilpiate valstybę.
Per Vasario 16-osios šventę tikiuosi žmonių atsakomybės, pagarbos valstybei ir jos istorijai. Juk dabarties mūsų veiksmuose veikia gyvoji istorija, pasireiškianti kasdieniais įpročiais, papročiais, nuostatomis ir visu pasaulio matymu. Praeitis sustiprina kultūrinio tęstinumo suvokimą. Todėl būkime atsakingi ir patriotiški Lietuvos valstybės gyvavimo tęsėjai!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą