2022 m. balandžio 10 d., sekmadienis

Nesileiskime įtraukiami į pozityvaus arba negatyvaus mąstymo kraštutinumus

    Nors su koronavirusu susijusios baimės ir grėsmės atlėgo, bet mūsuose nerimas dėl ateities nesumažėjo. Didžiųjų pasaulio galybių konfliktas, karas Ukrainoje, pabėgėliai, ekonominės problemos kelia naujus iššūkius ir pavojus. Šiomis dienomis daugelis žmonių jaučiasi esantys chaose ir neapibrėžtume. Vieni žmonės išgąsdinti neigiamų emocijų lavinos užsideda pozityvumo kaukę ir neigia grėsmes, o kiti metasi į kitą kraštutinumą- pasiduoda nevaldomai baimei, liūdesiui ir beviltiškumui. Subalansuotų žmonių yra labai mažai. Tenka pripažinti, jog mūsų regione yra sunku išlaikyti psichinę pusiausvyrą, nes yra realių grėsmių bei žmonės yra išvargę ir dar neatsigavę po traumuojančios koronaviruso pandemijos patirties. 

   Šiuo metu populiarų pozityvaus mąstymo kultą vertinu daugiau kaip realybės neigimo formą, nes tiesiog bandoma ignoruoti neigiamus jausmus ir tamsiąją būties pusę. Reikia pažymėti, jog plačiai propaguojamas pozityvusis mąstymas dažnai yra neadekvatus ir neadaptyvus, beje, kaip ir negatyvusis mąstymas. Jie abu neleidžia psichikai save sureguliuoti, rasti pusiausvyrą ir geriau prisitaikyti prie tikrovės. Manau, neverta nuolat išlaikyti įsitikinimą ir pastangą, jog reikia pastoviai turėti teigiamą mąstyseną, kad ir kokia baisi bei sunki padėtis slėgtų. Nes toks įsitikinimas pozityvų mąstymą taip aukštai iškelia, kad jis tampa pernelyg apibendrinantis kraštutinumas. Tokiu būdu jis ne tik pabrėžia optimizmo svarbą, bet ir sumažina ar netgi paneigia sunkių emocijų buvimą bei esančią tikrovę. Negatyvi mąstysena yra dar kenksmingesnė ne tik pačiam asmeniui, bet ir šalia esantiems, nes labai dažnai užkrečia aplinkinius žmones negatyvu ir pesimizmu. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės yra įpratę nuolat gąsčiotis. Kas truputį nutinka ir jie; ‘’Oi, jau turbūt bus blogai!’’, ‘’Oi, viskas negerai ir aplinkui visur grėsmės!’’ ir t.t. ir pan. Akivaizdu, kad tokiems žmonėms trūksta optimizmo, teigiamo mąstymo. Tokiais atvejais reikia paklausti savęs- kiek kartų aš jau gyvenime bijojau ir nieko neįvyko? 

   Mums labiausiai reikia tokio sveiko pozityvaus mąstymo ir objektyvaus optimizmo, kuris adaptyvus ir atitinkantis supančią tikrovę. Tokio, kuris sako, kad viskas gali būti visaip, tačiau aš tikiu, jog galiu pats ar su Dievo pagalba su tuo susitvarkyti! Svarbiausias dalykas padedantis adekvačiai ir adaptyviai mąstyti net stresinėse situacijose, yra sąmoningumas ir gebėjimas priimti supančią realybę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Kartais gal verta ir rėkti, jeigu tai reikalauja situacija, bet tai turi būti padaryta sąmoningai, protingai ir pagal situacijos poreikį. Tai negali būti iš kažkokio neigiamo, nesąmoningo impulso ar nesusitvardymo ir pan., kai tiesiog kenkiame sau ir aplinkiniams. Čia svarbu suprasti, kad optimizmas, tvirtumas, atsparumas, kantrumas, susivaldymas, geranoriškumas yra vertybės ir dorybės. Tik yra riba, kai jau nebe išeina apsimesti, jog viskas gerai, ir nebegali savęs prisiversti pasijusti žvaliau, nuvyti šalin slogutį, liūdesį arba nerimą ir tenka tiesiog pripažinti, kaip dabar iš tikrųjų jaučiuosi bei kokia iš tikrųjų padėtis yra. Kartais kai kurie dalykai paprasčiausiai negali būti sukontroliuojami- jie tiesiog vyksta. 

   Kalbant konkrečiai apie dabartinę padėtį mūsų regione, galima pasakyti, kad istoriškai tai- nieko naujo. Istorijoje tokių krizinių situacijų buvo toli gražu ne viena. Po jų neretai vykdavo pakilimai, progresas. Po krizių žmonės visada išeina stipresni, nes jie įveikė jas. Čia veikia ne tik žmonės, lyderiai, bet ir Dievas, likimas ar kažkoks nulemtas istorijos procesas, prieš kurį žmonės yra bejėgiai. Dėl to galime nerimauti, kiek tik norime, bet situacijos dažnai nepriklauso nuo mūsų ir vyksta pagal savo eigą. Seniau žmonės, patekę į labai sunkią padėtį, pradėdavo daugiau ir uoliau melstis, skirti daugiau dėmesio dievams, apeigoms ir atnašaudavo aukų. Krizių metu religijų svarba dar daugiau išaugdavo. Tuo pačiu verta pažymėti, kad nors religijos sunkiu metu teikdavo paguodą ir viltį, tačiau žmonių pastangos įveikiant krizes visada buvo ypač svarbios. Dažniausiai visa tai veikė sinergiškai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą