Vyriausybė privalo atsistatydinti, nes nesugeba valdyti šalies

    Po paskutinio Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos smerkiančio ir grasinančio pareiškimo, kuriuo kaltinami Lietuvos pareigūnai žvėrišku migrantų mušimu, žudymu ir jų permetimu atgal į Baltarusiją, padėtis pasienyje sparčiai eskaluojasi. Iš kaimyninės valstybės elgesio matyti, jog ji toliau telks ginkluotas pajėgas prie Lietuvos sienos. Tai reiškia, kad Baltarusijos inicijuojama ir skatinama migrantų krizė Lietuvoje nuosekliai pereina į akivaizdžią Baltarusijos agresiją ir hibridinį karą. Šiuo metu hibridinis karas su Baltarusija dar nevyksta, bet ginkluotų migrantų mūsų valstybėje pasirodymas arba Baltarusijos specialiųjų pajėgų operacijos pasienyje, pažeidžiant sieną, ar šaudymas į Lietuvos pusę, turėtų būti vertinamas kaip neoficialus hibridinio karo paskelbimas ir Baltarusijos agresija. Juk viena yra leisti ir skatinti neginkluotus, taikius migrantus eiti į Lietuvą ir visai kas kita- apginkluoti ar praleisti ginkluotus migrantus į Lietuvą, šaudyti į Lietuvos pusę,  Baltarusijos kariams arba pareigūnams pažeisti sieną. Kartu būtina atkreipti dėmesį į Lietuvos valdžios nesugebėjimą vadovauti šaliai, nedovanotinas klaidas ir galbūt sąmoningas išdavystes. Pavyzdžiui, kai dar tik prasidėjo migrantų antplūdis ir jų buvo mažai, Vyriausybė, Seimas ir visa valdžia iškart supanikavo ir ištižo bei dar paskubėjo paskelbti apie hibridinį karą ir visišką nepasiruošimą jam. Vietoj to, kad ėmusi veikti ryžtingai, drąsiai, efektyviai ir tvirtai rodydama, kad Lietuva yra pasiruošusi ir sugeba gintis ir tvarkytis su migrantais, todėl neverta prieš ją tęsti šios priešiškos veiklos, mūsų valstybė parodė silpnumą, blaškymąsi ir visišką negebėjimą tvarkytis su kylančia krize. Dar daugiau- valdžios nevykusi retorika ir veiksmai krizės akivaizdoje atveria plačiau vartus tolimesnei Baltarusijos agresijai. Pavyzdžiui, ar reikėjo suteikti S.Tichanovskajos komandai oficialų diplomatinį statusą, kuris neišvengiamai išprovokuoja žalingą Baltarusijos atsaką? Juk visiškas diplomatinių santykių paralyžiavimas mums yra žalingesnis negu Baltarusijai. Rezultate vis tiek dėl migrantų antplūdžio reikės kalbėtis su šios kaimyninės šalies valdžia. Kitas labai blogas dalykas- Taivanio atstovybės atidarymas Vilniuje. Kadangi sunkiame mums momente nuteikiame priešiškai tokią galingą valstybę kaip Kiniją. Politologai ir ekspertai aiškina, jog Kinija mums žymios žalos padaryti nepajėgi, nes mes turime mažai ryšio su ja. Sutinku, kad tiesiogiai pati Kinija mums mažai ką gali padaryti blogo. Bet, prieš darant tokį veiksmą,  vertėjo turėti omenyje, jog Kinija gali politiškai ir finansiškai paremti prezidento A.Lukašenkos rėžimą ir jo agresyvius veiksmus prieš Lietuvą. Pažymėtina, kad šis Lietuvos sprendimas yra labai naudingas dabartiniam Baltarusijos rėžimui.  Be to, reikia pastebėti, kad Lietuvos valdžia visą pavasarį buvo užsiėmusi LGBTQ problemomis ir nevykusiai  valdoma pandemija, ko pasekoje visiškai nekreipė dėmesio į bręstančią migrantų krizę. Juk VSD, jei ji nėra Rusijos spec. tarnybų filialas, privalėjo pastebėti Baltarusijos ruošimąsi migrantų krizės sukėlimui Lietuvoje. Dėl tokio aplaidumo buvo prarastas laikas, todėl pačioje pradžioje neduotas laiku ir adekvačiai atsakas [bent jau diplomatinis] bei nepradėta stiprinti sienos apsauga.

   Aplamai, tai visas mūsų šalies politinės valdžios atsakas į migrantų krizę – tragiškas. Visiškai nėra deramos lyderystės sunkiu metu, gebėjimų, pasiruošimo ir netgi trūksta patriotiškumo. Netgi galima teigti- tai yra parsidavėlių, prisitaikėlių ir nevykusių politikų valdžia. Užuot gerai dirbę savo darbą valdant migrantų krizę, jie trypčioja, užsiima viešaisiais ryšiais, skelbia visiems apie vykstantį hibridinį karą ar imasi visiškai neadekvačių veiksmų ir netgi provokatyvių veiksmų ir tokiu savo elgesiu suteikia Baltarusijos rėžimui dingsčių imtis dar agresyvesnių veiksmų.

   Dėl to visiškai nepasitikiu šia Vyriausybe ir jos galimybėmis valdyti šalį. Atskirų, nevykusių ministrų atstatydinimas šios Vyriausybės darbo esmingai nepagerins. Vienareikšmiškai -visa Vyriausybė privalo būti atleista, nes reikia stipresnės, patriotiškesnės ir gabesnės Vyriausybės, kuri sugebėtų sutelkti visuomenę, sugebėtų tinkamai kovoti su migrantų krize, COVID-19, aštriomis socialinėmis ir ekonominėmis problemomis bei efektyviai veikti galimo karinio konflikto akivaizdoje.

   Prezidentas Gitanas Nausėda, kai šalyje krizė, privalo neatostogauti ir neužsiimti asmeniniais interesais, o pradėti pasiaukojančiai dirbti prezidento darbą. Ką prezidentas turi dirbti yra nustatyta Konstitucijoje. Pastebėtina, kad prezidento pareigų neatlikimas yra grubus priesaikos ir Konstitucijos sulaužymas. Dėl to prezidentas tiesiog privalo pradėti tinkamai eiti savo pareigas bei imtis lyderystės šalies viduje, telkti ES ir NATO šalių paramą Lietuvai.

   Taip pat Lietuvos politinė vadovybė visada privalo galvoti apie savo veiksmų pasekmes ir apie galimą žalingą atsaką į juos. Apie kariuomenės panaudojimą pasienyje gaudant migrantus ir jų varymą iš Lietuvos gali būti galvojama tik tada, jei ji nebus Baltarusijos vertinama kaip galimos agresijos veiksmas arba tai sustiprintų mūsų gynybą ginkluoto konflikto atveju. Manau, kariuomenė privalo ruoštis galimam kariniam konfliktui ir ginti valstybę nuo ginkluotų migrantų ir žaliųjų žmogeliukų, o ne išsibarstyti po pasienį. Juk turime šaulius, savanorių pajėgas ir įvairias jėgos struktūras, kurios gali padėti pasieniečiams.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXI)

    Dieninių gyvūnų planetoje reiškėsi pasaulinio sielvarto nuojautos. Viskas atrodo panirę sutemose, tiesos šviesa blankdavo ir skęsdavo tamsiuose blogio debesyse. Kartais atrodo, kad Viešpats paliko dieninius gyvūnus likimo valiai ir dabar viską pasaulyje lemia tamsiausios ir pikčiausios jėgos, lobstančiųjų egoizmas, stichinės nelaimės, ligos ir karo grėsmės. Kreivų veidrodžių karalystė buvo ne išimtis. Dar daugiau- blogio kariuomenė joje bene labiausiai pradėjo siautėti. Kartais kūnas pagaugais eina, nes atrodo žvelgi tarsi į didžiulį raganų virtuvės katilą ir kiekvieną akimirką jis gali imti drebėti ir žaibuoti, skelbdamas artėjant baisius įvykius. O dieniniai gyvūnai, apleisti Viešpaties, apgaubti klastingų pinklių toliau klaidžioja tamsiais pražūties keliais.

   Tuo metu šviesusis kunigaikštis galvoja eiti nušvitimo keliu iki galo, nors ir leidžia įvykti kitai galimybei, kuri gali trumpam atitraukti. Pavyzdžiui, jeigu tiesiogiai ar netiesiogiai [per dieninius gyvūnus] bus pašauktas Viešpaties gelbėti dieninius gyvūnus nuo Dievo rūstybės ir išvesti juos iš duobėtų  klystkelių, kur juos nuvedė puikybė ir nuodėmė, jis, be abejonės, imsis šio darbo ir atliks jį deramai ir iki galo gerai. Nes tik šviesiojo kunigaikščio pagalba galima atsilaikyti prieš juodojo okultizmo ir demoniškumo srautą, kurį skleidžia tamsiosios jėgos. Juk dieviško žinojimo liepsna sunaikina apgavikų ir piktadarių kėslus. Nenuostabu, jog tamsieji kunigaikščiai ir juodieji magai visada baiminosi dėl šviesiojo kunigaikščio, nes intuityviai jautė, kad jų nuodėmingoji melo karalija gali būti jo sudaužyta į šipulius. Dėl to jie nuo pat pradžių veikė; sunaikink jį melo, neteisingos išankstinės nuostatos, šmeižto galia, bet svarbiausia- palaužk jį, sutrink jį, padaryk neveiksnų, kol jis dar neišsiritęs iš kiaušinio. Tas jiems nepavyko. Tačiau kitas kovos etapas nusimato taipogi sunkus. Šiame etape labai svarbu viešinti šviesiojo kunigaikščio bei šviesiųjų ir gerųjų jėgų priešus. Norėdami išviešinti šešėlių pasaulio atstovus, reikia bent viešai pritarti šviesiojo kunigaikščio idėjoms ir viešai palaikyti jo veiksmus, skirtus dieninių gyvūnų gerovei bei šviesiųjų jėgų pergalei prieš tamsą. Jei ši vieša parama įgaus matomą ir ženklų pobūdį, tamsiosios jėgos bus priverstos stabdyti šviesos bangas. Pažymėtina, jog šešėlių pasaulio atstovai bus priversti pasirodyti ir viešai pulti šviesųjį kunigaikštį. Savo ruožtu jis galės atsakyti, nes turės žodinius atsiliepimus. Iki šiol jam buvo sunku atsakyti ir apsiginti nuo melo, nes nuo nežinomo turinio neįmanoma tinkamai apsiginti. Tai labai sunkus ir nemalonus pareigos kelias, kurį gali tekti jam praeiti.

   Visgi pakol kas šviesusis kunigaikštis nušvitimo kelyje ieško Dievo pėdų, einančių pirma jo, išvedančių jį iš vidinių tamsybių. Jis jau dabar tarsi nusimetęs socialinio pasaulio naštą nuo savo pečių, apšviestas meilės šviesos eina nušvitimo keliu pas Kūrėją. Kelyje kartais suklumpa, tačiau greitai pakyla. Ir čia susitinka su Viešpačiu ir Jo Artumoje pajunta ramybę ir palaimą.

 

Pasakos XXX dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2021/04/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Apie laiką

 

‘’Būk atidus laikui, nes jis turi atsakymus’’  -  afrikiečių patarlė

   Šiandien švenčiame vasaros saulėgrįžos šventę, kuri buvo švenčiama nuo neatmenamų laikų. Dabar ji – krikščioniška šventė, Jono Krikštytojo gimimo diena. Tačiau daugelyje pasaulio šalių ši šventė ir daugelis jos tradicijų visa dar siejasi su iki krikščioniškomis. Ši šventė, kaip ir beveik visos senovės tautų šventės, labai susietos su laiku.  Gyvybės ir metų laikai senovės žmonėms buvo labai aktualūs ir gyvybiškai svarbūs. Tą galima pamatyti ir išlikusiose tradicijose bei žodiniuose ir rašytiniuose šaltiniuose. Šiandien noriu pakalbėti apie mums visiems aktualią laiko idėją.

   Archajinėms tautoms laikas buvo cikliškas. Senovės lietuviai, šia prasme, nebuvo išimtis. Kaip ir kitiems pagonims, senovės lietuviams Visata gimsta, vystosi ir miršta. Laiko tėkmė prasideda sukūrus Visatą, tačiau laiką visada galima atnaujinti- ritualai, šventės skirtos atkartoti kosmogoniją- sunaikinti praeitį ir grąžinti laiką į pradžių pradžią. Šioje vietoje reikia pažymėti, jog pats pasaulio kūrimas tuometinės žmonių mitinės sąmonės buvo suvokiamas kaip nuolat atkartojamas vyksmas. Naujesnėse, evoliuciškai pažangesnėse religijose [Hinduizmas, Budizmas] laikas, nors ir suvokiamas cikliškai, tačiau jis jau skaičiuojamas eromis [kalpos, baktunai]. Judaizmo paveiktoje Krikščionybėje nėra laiko Visatoje begalybės ir cikliškumo. Čia laikas suprantamas kaip tarpsnis nuo pasaulio sutvėrimo iki apokalipsės. Pagal krikščionišką sampratą po apokalipsės istorija bus sunaikinta ir žmonija bus grąžinta į belaikę erdvę. Apibendrinus, reikia pastebėti, kad nepaisant visų skirtumų tarp religijų, laiko suvokimas turi daug bendrumų. Pavyzdžiui, pas visas religijas yra ikilaikinis laikotarpis, kada nebuvo Visatos ir laiko.

   Mūsų epochoje dominuoja mokslinis požiūris, kuriam laiko pradžia- Didysis Sprogimas. Fizikai mano, kad įvykus Didžiajam Sprogimui ir pradėjus plėstis Visatai atsirado laikas ir erdvė. Taip pat mokslas neatmeta Visatos cikliškumo [išsiplėtimo ir susitraukimo]  idėjos. Čia verta atkreipti dėmesį, jog mokslas ir religija savo esmėje turi nemažai bendro. Žinoma, senovės ir dabartiniai pasaulio pažinimo lygiai yra visiškai nevienodi. Manau, dėl nežinojimo senovės žmonės kūrė mitus ir tokiu būdu užpildė Pasaulio pažinimo trūkumą. Dabar mes turime mokslinį požiūrį ir tikime ne mitais, o mokslu. Bet mokslas da nėra tokio lygio, jog atsakytų įrodymais  į visus mums rūpimus klausimus. Šiuo metu mokslas daugiau nežino, negu žino. Savo nežinojimą mokslas užpildo ne mitais, o įvairiomis teorijomis, kurios atsiranda, vystosi ir po to- paneigiamos ar patvirtinamos. Mokslas, kaip ir religijos, evoliucionuoja ir vystosi. Pavyzdžiui, iki A.Einšteino fizikai manė, kad laikas egzistuoja pats sau ir nėra susijęs su trimis erdve charakterizuojančiais aukščio, ilgio ir pločio matmenimis. Bet nuo A.Einšteino erdvė ir laikas yra glaudžiai susipynę ir neatskiriami. Dabartiniu fizikų manymu, laikas yra vienmatis ir yra ketvirtas matmuo, plytintis už mūsų trimatės patirties. Laikas nėra absoliutus. Mokslininkai įrodė, kad laikas yra realityvus,  jis nėra visur vienodas ir einantis, nepaisant nieko.

   Laikas nėra toks, koks mums atrodo gyvenime. Tik mums, žmonėms, atrodo, kad laikas eina nuosekliai, vienodai, nenumaldomai į priekį, nepaisant nieko. Tačiau ne visada viskas yra taip, kaip atrodo. Realybėje laikas priklauso nuo judančios materijos, masių koncentracijos aplinkoje, žmogaus vidinio pojūčio. Pavyzdžiui, kuo greičiau judame, tuo lėčiau eina laikas. Jei galėtume pakeliauti  šviesos greičiu po kosmosą keletą metų, grįžę į žemę pamatytume, kad praėjo šimtai metų. Taip pat kuo didesnė gravitacija, tuo lėčiau eina laikas. Pavyzdžiui, Kosmose esančiuose palydovuose laikas eina greičiau negu ant žemės. Skirtumas yra tik maža sekundės dalis, bet jei laikas nebūtų koreguojamas, GPS ryšys neveiktų. Daugelis naudojasi GPS ryšiu ir net nežino, jog nuolat susiduria su akivaizdžiu laiko tėkmės skirtumu. Dar daugiau- skrendant šalia supermasyvios juodosios skylės, dabartinių fizikų teorijų spėjimu, erdvėlaikis dėl milžiniškos juodosios skylės masės ir sukimosi greičio taip susisuka, jog šalia jos- praeitis gali atsidurti priekyje, o ateitis už nugaros. Gal tai – tik nepagrįsta teorija, tačiau gravitacija tikrai labai iškreipia laiką. Net ant žemės paviršiaus nėra vienoda laiko tėkmė, nes nevienoda gravitacija. Pavyzdžiui, būnant prie masyvios piramidės laikas lėtėja. Laiko tėkmė skiriasi poliuose ir ties pusiauju, nes yra nevienodi atstumai nuo žemės centro. Mes to nejaučiam ne tik dėl to, kad tas skirtumas itin mažas [mažytė sekundės dalis], bet ir dėl laiko suvokimo prote. Laiko suvokimas priklauso nuo mūsų atminties bei ateities lūkesčių. Čia labai svarbus protinis- emocinis lygmuo, kuris verčia mus jausti laiko tėkmę. Šį laiko aspektą labai akcentuoja Rytų dvasinės tradicijos: joga, DAO, Hinduizmas. Šios tradicijos net teigia, kad laikas yra mūsų pačių idėja. Krikščionybėje, Judaizme yra priešingai- laikas egzistuoja objektyviai. Nors laikas Rytų dvasinėse tradicijose vertinamas kaip cikliškas, o krikščionybėje ir Judaizme jis yra linijinis, eina viena kryptimi, tačiau visi sutaria, kad yra tik dabartis. Pavyzdžiui, anot šv.Augustino, kas pasirodo laike ir erdvėje, visuomet kinta, laikas iškyla kaip praeities, dabarties ir ateities vienybė. O siela savo dvasinėje plėtroje pagauna lakią ateities perėjimo į praeitį akimirką, ir ši suvokiama kaip pastovi dabartis.

   Taigi, egzistuoja tik dabartis, ši akimirka. Žmogaus gyvenimo kelias- tai erdvė ir laikas praeiti gyvenimu. Keliavimas keliu, kur ką tik buvo gyvenimas, o dabar jo ten jau nebėra. Toks būties supratimo laikas. Rytų dvasinės tradicijos teigia, jog laikas egzistuoja tik stebėtojo sąmonėje. Žinoma, tame yra tiesos. Visgi, pagalvojus, kas galėtų reiškinių ir materijos  Visatoje veikti kažkas, nepriklausomas nuo Visatos dėsnių, tvarkos ir tęstinumo? Laikas yra būties atspalvių kaita. Atskirų daiktų ir gyvų organizmų laikas yra įkomponuotas į pasaulio kosminį laiką. Svarbiausia gyvenime yra ši akimirka, joje mes gyvename, todėl vertingiausia gyventi kaip laikrodžiams, kurie rodo tik dabarties laiką. Kartu šiek tiek sukritikuosiu populiarų psichologų ir dvasinių mokytojų raginimą gyventi tik šia akimirka. Noriu atkreipti dėmesį, kad gyvenantys šia diena, dažnai mažai rūpinasi savo gyvenime priežastimis ir pasekmėmis. Tas gali pridaryti daug žalos. Mano manymu, mąstymas apie praeitį, dabartį ir ateitį yra naudingas savęs suvokimo būdas, nes turime suprasti kaip mus veikia praeitis, reikia stengtis didinančia išprusimą ir naudinga patirtimi nuolat papildyti dabartį bei kasdien šiek tiek laiko skirti ateities planams. Šioje vietoje svarbu suprasti dabartį tinkamai. Negalime skaidyti ir išskirti laiko visumą. Dėl to mąstymas apie praeitį, dabartį ir ateitį privalo būti subalansuotas. Viskas vyksta dabartiniu metu. Priežasties ir pasekmės principas yra nepaneigiamas.

   Be to, svarbu suprasti, jog laikas yra evoliucijos priemonė.  Tą suprantant yra lengviau suvokti bet kokių  pokyčių prasmę ir reikalingumą bei juos lengviau priimti ir teigiamai išnaudoti. Pastebėtina, kad kiekvieno širdyje yra noras tobulėti, augti, pažinti, įgyti vertingų žinių ir išminties. Evoliucija Visatoje laiko pagalba suteikia mums tą galimybę!

‘‘Įprastas suaugęs niekada negalvoja apie erdvės – laiko problemas. Aš – priešingai, vysčiausi labai lėtai ir nepradėjau klausinėti apie erdvę ir laiką iki tol, kol nebuvau suaugęs. Tuomet aš įsitraukiau į šią problemą žymiai giliau, nei koks nors kitas suaugęs ar vaikas galėjo tai padaryti. –    Albertas Einšteinas (1879-1955), – fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas

 

Apie darbą, skurdą ir valdžią

   Darbas – tikslinga žmogaus veikla, paprastai duodanti žmogui reikalingus jo gyvenimui rezultatus. Darbu sukuriame daug svarbių dalykų: materialines ir nematerialines gerybes, informaciją ir žinias, organizacijas ir kultūrines praktikas, savirealizaciją ir prasmę, žmogaus tikslų pasiekimą ir poreikių įgyvendinimą. Pažymėtina, kad prekių ir paslaugų gamyba nuolat auga, tačiau dėl pernelyg didelio turto, galios ir galimybių nelygybės dauguma žmonių ekonomikos sukuriamomis gerybėmis gali naudotis tik ribotai. Dauguma visuomenės narių spaudžiami paskolų, skolų, sąskaitų ir neturėdami santaupų, gyvena neužtikrinti ir pastoviai vargsta norėdami sudurti galą su galu. Nors gyvenimo sąlygų lygis šiais laikais yra nepalyginamai aukštesnis , negu buvo prieš šimtą metų, ir mums nereikia jaudintis dėl bado grėsmės. Tačiau turėdami žymiai daugiau vis tiek dauguma lieka vargšai, nes reikia vis daugiau ir daugiau išteklių palaikyti normalų gyvenimo lygį. Dabar pats išgyvenimas patiria tam tikrą infliaciją- kad visavertiškai dalyvautume socialiniame gyvenime, reikia vis daugiau pajamų ir resursų. Kitaip negu valstietis, šiandienos dirbantysis gali turėti telefoną, kompiuterį, banko sąskaitą, mašiną ir pan. gerybes, bet vistiek likti nepritekliuje. Taip atsitinka, nes kapitalizmas sukuria daug turto, bet kartu sukuria ir skurdą. Dar daugiau-  šiuolaikinio kapitalizmo pobūdis ir išgyvenimo infliacija sukuria klasę žmonių, kuri pašalinta iš rinkos ir neprieina prie sukuriamos ekonominės gerovės. Šiuolaikinei kapitalistinei ekonomikai naudingas nedarbas ir benamystė, nes bedarbiai ir atskirtieji beturčiai visiems primena apie iškritimo į šią klasę pasekmes. Benamių ir ilgalaikių, beviltiškų bedarbių sluoksnis veikia kaip nepageidaujamų žmonių  talpykla. Žinoma, dėl tokio jų gyvenimo dažnai jie patys kalti, tačiau ekonominė sistema, verslo logika ir valstybės politika tam taipogi turi didelę įtaką. Pavyzdžiui, verslui naudingiau atsivežti kvalifikuotus darbuotojus iš užsienio, negu dėti pastangas ir investuoti lėšas, jog iškritę iš darbo rinkos žmonės įgytų reikalingų darbui įgūdžių ir atgautų darbinę psichologiją bei sugrįžtų į normalų gyvenimą. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į didelę nedarbo statistiką ir augantį atvykstančių į Lietuvą dirbti skaičių. Augantis iškritusių iš rinkos ir vargšų skaičius kelia vis didesnę visuomenėse įtampą. Net turtingieji šiais neramiais laikais jaučia vis nesaugesnės egzistencijos galimybę. Nemanau, jog  dėl augančio skaičiaus žmonių, negalinčių naudotis ekonomikos sukurtomis gerybėmis, reikia kaltinti tik verslą. Normalus verslas nėra nei blogis nei visuomenės parazitas. Juk verslas, siekiantis visur naudos ir pelno, mums kuria prekes ir paslaugas bei visokeriopai stengiasi pasirūpinti žmonių poreikiais. Jis kuria vertę ir mums geresnį, patogesnį gerbūvį. Be abejo, verslą reikia skatinti būti socialiai atsakingu, bet, sutikite, jo prigimties nepakeisi. Bet galima tobulinti ekonominę sistemą, kurioje veikia verslas, kad ji taptų teisingesnė, lygesnė, solidaresnė ir labiau atitiktų plačiosios visuomenės interesus. O tam reikia bendrų verslo, valstybės ir nevyriausybinio sektoriaus pastangų. Šioje vietoje lemiantis veiksnys yra valdžios lyderystė ir  plačiosios visuomenės interesus atitinkanti politika. Tik valdžios lyderystė gali padaryti lemiamus pokyčius. Vakaruose elitui naudinga, kai valdžioje yra silpni, nesavarankiški lyderiai. Oligarchai ir stambusis verslas silpnus, priklausomus politikus gali įtakoti, valdyti ir taip versti valdžias vykdyti išimtinai jų interesus atitinkančią politiką. To pasekmė- auganti nuolatiniame nepritekliuje gyvenančių žmonių klasė. Lietuva yra ne išimtis. Joje taip pat matome silpnų lyderių politiką. Dėl to nenuostabu, jog mūsuose auga neviltis, susipriešinimas ir nepasitenkinimas gyvenimu ir atmosfera valstybėje. Manau, kad visuomenei reikia atnaujintos ideologijos, gyvenimo prasmės suteikimo, valstybės svajonės ir galios tobulinti ekonominę sistemą. Maža Lietuva, būdama ES ir NATO nare, neturi galimybių būti diktatoriaus valdoma valstybe, nes  niekas mums  to neleis, todėl bijoti diktatūros mums nereikia. Stiprią Vyriausybę ir politinius lyderius tikrai  galime turėti. Šiuo atveju verta pažymėti, jog Lietuvai pasisekė, kad pastarąsias kadencijas turėjo stabilias Vyriausybes. Vis tik praktika parodė, jog teigiamai stabilios, bet silpnos ir nesavarankiškos,  Vyriausybės nepakanka, norint spręsti dabartines problemas, vienyti visuomenę bei kurti lygesnę ir darnesnę mūsų visuomenę. Mano nuomone, atsakant į šiuolaikinius iššūkius, blogėjančią geopolitinę situaciją ir vis didėjantį ES atsilikimą nuo kitų konkuruojančių pasaulio galios centrų, stipri Vyriausybė ir stiprūs, nepriklausomi, valstybiškai mąstantys politiniai lyderiai suteiktų Lietuvai pranašumo, pažangos ir atvertų konkurencinių galimybių.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXX)

    Planeta eina pražūties keliu. Vyksta grumtynės su mirties jėgomis. Tamsiosios jėgos gniuždo, gąsdina, spaudžia, gadina sveikatą ir žudo  dieninius gyvūnus.  Tie, kas šaipėsi iš šviesiojo kunigaikščio teiginių apie kalėjimą, jo ribojimą, niekinimą, gyvenimo primetimą iš šalies ir t.t. – dabar neretas pats tai patiria. Ir tai visai ne nuostabu- juk ta pati tamsi blogio jėga užvaldė gyvenimo situacijas ir gyvenamąją padėtį karalystėse. Kas anksčiau atrodė, kad tai tik šviesiojo kunigaikščio bėdos- dabar aišku, kad tai visų šviesių dieninių gyvūnų nelaimė. Tiesiog buvo pradėta nuo šviesiojo kunigaikščio…

   Kai išeina į viešumą, jis dalina savo meilės gėles širdims, kurioms jų labai reikia. Bet kartais jo širdis būna pavargusi, nori pasislėpti ir niekieno nepastebėta liūdėti. Tada jam svarbu suprasti ir pajusti Dievo meilę. Norisi gauti patikinimą, kad tai nėra tik įsivaizdavimas. O galbūt tiesa yra ta, kad jis žiūri į dieninius gyvūnus, kaip į savo meilės veidrodį…  

   Kadangi apie jį buvo debesys ir tamsa, jis visada norėjo prasibrauti pro tamsiųjų jėgų barikadas ir išsakyti savo nuomonę, poziciją tiesiogiai. Niekada nenorėjo, kad informacija apie jį eitų šešėliais ir skirstoma pagal tamsiųjų jėgų reikmes. Taip pat jis vis dažniau pastebi, jog tarp dieninių gyvūnų yra ne tik jam gero linkinčių, bet ir blogo. Kartais kyla klausimas: Ar būtų geriau geriesiems gyvūnams, jei šviesusis kunigaikštis būtų sunaikintas ar išeitų iš šio pasaulio?  Ar nuo to visiems būtų geriau?

 

Pasakos XXIX dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2021/02/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html

Dieviškosios esmės požiūriu yra viena religija, kuri kilusi iš vieno šaltinio

 ‘’Visos religijos, menai ir mokslai yra to paties medžio šakos’’      Albertas Einšteinas (1879-1955), – fizikas, reliatyvumo teorijos kūrėjas, Nobelio premijos laureatas

   Šiandien noriu pasidalinti su Jumis mintimis apie religijas. Kaip žinome, pasaulyje yra daug ir įvairių religijų. Kiekviena religija turi sau būdingų ypatumų, sudarančių jos originalų ir nepakartojamą charakterį. Dėl to jos atrodo labai skirtingos ir turinčios mažai ką bendro. Tačiau dieviškosios esmės požiūriu visvien yra tik viena, bendra religija. Be to istorija ir jų esmė rodo, kad visos religijos kilo iš vieno šaltinio. Manau nesuklysiu pasakęs, kad kaip yra gyvybės medis, taip ,analogiškai, yra religijų medis. Tik skirtumai [požiūriai, dvasinės praktikos ir pan.] ir jų ypatumai, nevienodi evoliuciniai patobulinimai paslepia pamatinių pradmenų vienybę. Pavyzdžiui, vienos religijos remiasi meditacija [Budizmas, Hinduizmas], o kitos- malda [Islamas, Krikščionybė]. Maldos religijos patiria Dievą iš viršaus, iš Dangaus. Meditacinėse religijose tikima, jog mes turime pakelti aukštyn, kas yra giliai mūsų viduje miegančio, ir tai turi būti pažadinta, pakelta ir patirta. Iš esmės visų religijų ir dvasinių praktikų galutinis tikslas – užmegzti asmeninį, tiesioginį meilės santykį su Dievu [Alachu, Visatos protu, Dvasia]. Skiriasi tik požiūris ir kryptis, t.y. išorė- vidus, aukštai- žemai. Pavyzdžiui, Viešpaties Jėzaus kelias skirtas kiekvienam Jo mokiniui yra aukštyn vedantis kelias, kai iš gundymų, prisirišimų ir nuodemių tamsos einame į Dievo šviesą. Jeigu pasižiūrėsime istoriškai, į senąsias religijas [animizmas, šamanizmas], čia vėl rasime visų religijų ir dvasinių tradicijų esmę- atpažinimas, suvokimas ir pasireiškimas mumyse esančios Dvasios. Nes žmogaus dvasinis vystymąsis visose religijose suprantamas panašiai- kada žmogus pradeda suvokti nuolat esančios Dvasios buvimą jo viduje ir Pasaulį kaip Dvasią. Ši Dvasia veikia visų žmonių širdyse ir traukia dievišku grožiu ir šventumu.  Taigi, tik iš pirmo žvilgsnio religijos labai skiriasi, tačiau susipažinus su žmonijos istorija ir atidžiai panagrinėjus jų esmę, jos pasirodo savo esme panašios, patyrusios vieni kitų įtakas, evoliucionuojančios. Nenuvertindamas Apreiškimo galimybės, drįstu teigti, kad žmonijos religijos evoliucionuoja analogiškai Visatos, civilizacijos, gyvybės evoliucijai.

   Tuo nesunku įsitikinti, jei žvelgiame nešališkai, faktiškai ir istoriškai. Pavyzdžiui, šiandien švenčiame Velykas, Jėzaus prisikėlimą iš numirusių. Čia Krikščionybė, kaip ir bet kokia kita religija, turi savo aiškinimą apie mirtį ir gyvenimą po mirties. Kaip žinome, ši religija remiasi Jėzaus pavyzdžiu ir viską aiškina per Jo mirties ir prisikėlimo prizmę. Bet tiesa sakant- tai nėra originalu ir nauja religijų istorijoje. Užtenka tik geriau išmanyti istoriją ir tuo galima pačiam įsitikinti. Juk senovės Egipte vietoj Jėzaus buvo dievo Osirio, kaip mirštančio ir prisikeliančio dievo vaizdinys, žadinantis žmogaus viltis nugalėti mirtį. Kaip vėliau prisikėlė Jėzus, taip senovės egiptiečiams prisikėlė Osiris- jis pirmasis nugalėjo mirtį ir taip suteikė egiptiečiams viltį. Mirusieji vėl prisikels ir transformuosis, todėl žmogaus kūną reikia saugoti nuo suirimo [mumifikuoti] ar bent jau pakeisti jo pavidalu- statula ar atvaizdu. Aišku, pasakojimai apie Jėzaus ir Osirio prisikėlimą iš numirusių nėra vienodi ir net mažai panašūs, bet pati esmė- ta pati. Šioje vietoje krikščionybės kūrėjai pritempė Egipto mitą prie realaus Jėzaus,  o apaštalas Paulius Jėzaus nazariečio mirtį ir prisikėlimą padarė visos istorijos ašimi. Čia akivaizdžiai galime matyti religijos evoliuciją. Kartu norint nesunku pastebėti, kad kiekvienos epochos žmonių tikėjimai ir pasaulio pažinimo horizontai atitinka toje vietovėje gyvenančių žmonių bendrijų religiją. Juk senovės Egipto religija yra kildinama iš prieš juos Sacharoje gyvenusių žmonių tikėjimų ir mokslas šiuo metu tai įrodymais patvirtina.

    Taip pat, kalbant apie religijas, kitas bendras dalykas-  malda ir meditacija. Malda nepaprastai reikšminga ir svarbi žmonijai nuo jos aušros. Didelę maldos svarbą, galime matyti, ir pasaulio religijų įkūrėjų gyvenimuose. Pavyzdžiui, Muchamedas Koraną sudarantį apreiškimą gavo, kai meldėsi nuošalioje vietoje. Mozė visados prašydavo užtarti savo tautą, einančią per dykumą, paklusdamas Dievo kvietimui kalbėtis su juo akis į akį. Jėzus nuolat pasitraukdavo nuošalėn melstis. Buda nušvitimą patyrė tik tada, kai atsisėdo vienas po bo medžiu ir pasiryžo tol nesitraukti, kol neišspręs kančios problemos. Taigi pasaulio religijų ištakos liudija maldą, kaip didžiausią ir esminę jėgą kūrinijoje, nes Jėzaus, Muchamedo ir kt.  žmonijos Viešpačių galia išauga iš pasaulio Kūrėjo valios, kaip ir visa Visata. Kai jie stoja tarnauti Dievui, tarnauja ne kažkokioms išorės jėgoms, o toms, kurios slypi jų paties viduje. Jie labai artimi Dievui, nes visiškai atsidavę tarnystei. Dėl to jie turi galios žodžius.

   Laikui bėgant, religijos pamažu sumaterialėja, nebeatitinka laikmečio ir pasaulio suvokimo reikalavimų, todėl pradeda nykti. Galbūt dėl to, Dievas periodiškai siunčia į žemę dieviškas asmenybes, užlietas dieviška šviesa, kurie keičia religijų formas ir jas atnaujina. Tuo pačiu pažymėtina, jog visų pasaulio religijų principai visada lieka nepakitę: meilė, laisvė, tiesa, atjauta, viltis, tikėjimas, malda. Šie principai nekinta per amžius.

‘’Visuomenė be religijos yra tarsi laivas be kompaso’’  -       Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas

Mirtis yra neišvengiama ir normali gyvenimo dalis

 ’’Kiekvienas gali sustabdyti žmogaus gyvenimą, bet niekas negali sustabdyti mirties, visos pasaulio durys jai praviros’’ -         Lucijus Anėjus Seneka  –romėnų filosofas, dramaturgas, valstybės veikėjas 

   Turbūt daugiau niekas  nuo neatmenamų laikų žmonių taip neglumino ir jiems tiek nerūpi, kaip klausimas, kas jų laukia po mirties. Atsakymą žmonės ieškodavo religijose ir sukurtuose mituose. Tačiau mirtis iki šiol išlieka neįžvelgiama paslaptis, nes mes nieko tikro apie ją iki šiol nežinome. Kadangi nieko tikro nežinome, pasaulio religijose mirtis- apgaubta daugybe prasmių ir pasakojimų apie tai, kas mums nutiks po mirties. Vienos religijos teigia, kad yra reinkarnacija [persikūnijimas] ir trokšta nirvanos, mokšos, kad išsilaisvintų iš samsaros, kitos- bando nusakyti amžinybę, anapusinę realybę ir amžinąjį žmogaus pomirtinį gyvenimą.

   Svarbu pažymėti, jog mirties aktas visose senose kultūrose ir religijose buvo laikomas šventu, jos nesibijota. Pavyzdžiui, mūsuose dar prieš šimtą ir daugiau metų ligoniai nujausdavo artėjančią mirtį ir būtinai duodavo ženklą namiškiams, kad visi susirinktų pas jį mirties valandą, nes vienam, buvo manoma, mirti yra negerai. Anksčiau žmonės, viską palikdami, ruošėsi sutikti mirtį, priimti ją kaip atveriančią naują egzistenciją. Taip kūno irimas tapdavo nauju kūrimu, o mirtis- gyvenimo sąlygų pasikeitimu.Be to, seniau žmonės, nuo mažų dienų, daug dažniau matydavo namuose mirštančius artimuosius, todėl mirtis jiems buvo daug artimesnė negu dabar. Mirtis visą laiką jiems buvo čia pat.

   Šiuolaikiniame pasaulyje susiduriame su mirties vengimo problema. Antiek vengiama, kad net nenorima, jog vaikai pamatytų mirštantį žmogų.  Šiais laikais žmonės jau nebemoka ir labai vengia kalbėti apie mirtį, jie nežino, kaip elgtis mirties akivaizdoje, sutrinka ir nusigąsta. Dabar mirtis yra visiškai atiduota į medikų rankas. Norima, kad medikai viską padarytų ir, kiek įmanoma, pratęstų gyvybę. Jeigu medikai nieko nebegali padaryti, kiti žmonės irgi nebežino, ką dar galima padaryti. Pagal šiuolaikinį požiūrį, reikia bet kokia kaina pratęsti gyvybę, nes mirtis- tai nesėkmė, pralaimėjimas, krachas. Turbūt pirmą kartą žmonijos istorijoje, žmonės bijo kalbėti su mirštančiu apie mirtį. Visi susitelkia tik į tai, kaip reikėtų pratęsti gyvenimą. Žinoma, yra labai gerai, kai medikai stengiasi išgydyti, pratęsti žmogui gyvenimą- tai išties būtinos ir sveikintinos pastangos. Bet vis dėlto, beviltiškiems ligoniams reikia leisti oriai numirti, nekankinti įvairiomis procedūromis ir gydymais dėl kelių dienų ar savaičių. Tokiais atvejais, mano nuomone, reikia labiau rūpintis ne kaip kelioms valandoms ar dienoms pratęsti gęstančio kūno gyvybę, bet padėti mirštančiam gražiai ir oriai peržengti mirties slenkstį. Pavyzdžiui, seniau žmonės nepalyginamai daugiau dėmesio skyrė pačiai mirčiai, religijos jiems paaiškindavo, kas bus po mirties ir kaip galima padėti mirštančiam žmogui.

   Šiomis dienomis nėra aiškaus įvardijimo, kas vyksta po mirties, nes mokslas dar nepajėgus išsiaiškinti, o tikėjimai nyksta, religiniai ritualai trumpėja. Veriasi nežinomybė, o žmogus juk bijo nežinomybės, visiško išnykimo. Dėl to mirties baimė mūsuose yra išstumta į pasąmonę. O kai mirtį bandome nuo savęs kažkur nustumti, ji  tampa grėsmingu priešu, kuris gali bet kada iššokti ir tau smogti, todėl tu nuo jos bėgi, slepiesi. To pasekoje apie mirtį vengiame kalbėti, nemėgstame galvoti ir pagaliau išmokstame elgtis taip, lyg jos nebūtų. Toks problemos ignoravimas- ne išeitis. Tuo labiau, kai mirties baimę galime aptikti visur ir įvairiais pavidalais. Todėl geriau, kada žmogus gyvena sąmoningai žinodamas, kad mirtis yra neišvengiama ir normali gyvenimo dalis. Kartu šiuo klausimu nereikia prarasti pasaulio religijų paveldo. Be to, tas stabtelėjimas ties mirties neišvengiamumu yra žadinančios pratybos, kurios skatina pervertinti savo nugyventą gyvenimą ir apmąstyti, kaip mums elgtis su likusiu ribotu gyvenimo laiku. Tai verčia mus gyventi pilniau, gyviau, autentiškiau ir rasti savo gyvenimo prasmę.

 ‘’Žmogus aukoja savo sveikatą,  kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui jis aukoja pinigus, kad atstatytų savo sveikatą. O tada būna taip susirūpinęs dėl savo ateities, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas: žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. Ir galiausiai numiršta taip, tarsi nebūtų gyvenęs‘‘-     Tibeto budizmo dvasinis lyderis Dalai Lama XIV