Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXVI)

   O jis- pasaulietinio gyvenimo pakraštyje. Gyvena gyvenimą, kuris jo netenkina, bet kurio negali atsisakyti. Jo širdis laukia. Kartais net nežino, ko laukia. Laukia ir nepavargsta. Visgi jis nesijaučia tuščia ertmė Visatoje, neužpildyta Dievo meilės. Štai simpatizuojanti siela laukia, kad šviesusis kunigaikštis Ją pastebėtų gyvenimo verpetuose, ir tikisi jo meilės ir supratimo. Štai vėl, dar viena meilė, nusisuka. Stovi prieš jį nugara. Kartais neaišku, ar ji laukia dieviško apkabinimo, ar ji turi antrąją pusę ir nenori blaškytis. Dar kita- siekia, kad jis pastebėtų Jos mažas ar didesnes pastangas jam patikti ir Jos norą būti jo pastebėtai bei būti visada jo akiratyje. Galiausiai jo ir jų širdyse liepsnoja žavi meilės ugnis.

   Be to, gana keista (atsižvelgus į jo situaciją), bet jis niekada neturėjo poreikio ieškoti savo vietos pasaulyje. Šviesusis kunigaikštis beveik visada jautėsi savo vietoje ir dažniausiai rinkosi siekius ir kryptis, kurias dažnai primesdavo kažkas iš vidaus ar išorės, nors sąmoningai pagalvodavo apie kitus variantus. Galiausiai, neilgai trukus, vidinis gyvenimo konfliktas baigdavosi disbalansu dėl įgyvendinamo metodo, būdo ir pan., bet niekada dėl strategijos ir esmės. 

   Šviesusis kunigaikštis, per trejetą dešimtmečių, yra labai daug perskaitęs rimtos literatūros, peržiūrėjęs ir perklausęs video ir audio, dalyvavęs labai rimtuose seminaruose ir konferencijose, bet nežinojimas tik išaugo. Tiesa, pradžioje, jaunystėje, naujos žinios suteikdavo didesnio žinojimo ir turėjimo žinių pojūtį, tačiau ilgainiui pradėjo vertis vis didesnio nežinojimo platybė. 

   Dabar į pasaulį ir dieninius gyvūnus šviesusis kunigaikštis pradėjo žiūrėti kaip į veidrodį ir mokytojus. Čia galima aptikti galybę išminties, pamokų, žinių ir savęs pažinimo. Iš šalies žiūrint į dieninius gyvūnus, tai jie atrodo- kaip tikri herojai. Ir taip jis kalba ne tik apie tuos, kurie įveikė milžiniškus sunkumus, nelaimės ir pasiekė sėkmę, pripažinimą, šlovę ir turtus. Taip, jie įgyvendino savo svajonės, padėjo visuomenei ir nuveikė visų matomus gerus darbus, todėl nusipelnė būti laikomi didvyriais. Tačiau, herojais, didvyriais jis mato ir vaikščiojančius gatvėmis, einančius į darbą ar kitais reikalais bei visus paprastus dieninius gyvūnus, kurie sugeba išgyventi sudėtingomis sąlygomis. Taip jis mąsto todėl, jog jiems likimas būna nepalankus, labai sudėtingos ar grėsmingos situacijos, atrodytų neįveikiamos problemos ir nelaimės, o jie su tuo vienaip arba kitaip susitvarko! Dar daugiau- su daugeliu, kai kurie, labai gerai susitvarkė, įveikė nepaprastai didelius iššūkius. To akivaizdus įrodymas- jie normaliai užaugina vaikus, nepalūžta, išgyvena užgriuvusias nelaimes ir bėdas, išsprendžia finansinius rūpesčius, sudėtingas santykių ir kitas problemas. Nepaisant nelaimių, sunkių būsenų ir situacijų, ar tiesiog nelaimingo likimo, jie išgyveno ir tapo stipresni, išmintingesni. Jie patyrė labai daug skausmo, išdavysčių, skaudaus atstūmimo, nesupratimo ar paprasčiausio blogio iš aplinkos, bet įgijo karčios patirties, žinojimo ir pasitikėjimo. Ir kai gyvenimas vėl smogia- jis ar ji vienas te žino, kaip tai skaudu buvo. Tai tampa paminklu, kad jo arba jos neįmanoma sutrypti, sugniuždyti, nugalėti. Jie vėl patvirtina, jog jie- didvyriai. Atidžiau pažvelk, šviesusis kunigaikšti, į jų veidus, kūną ir geriau pajausk jų energetiką ir jų išgyventas būsenas! Prisimink, kiek ir kokius jie atlaikė smūgius! Nepasinerk į savęs gailėjimąsi ir paralyžiuojantį liūdesį. Įkvėpk oro ir energijos! Įkvėpk optimizmo ir vilties!

 

  Pasakos XXXV dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2022/10/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

Apie Antikristą ir pasaulio pabaigą

     Pasaulio pabaiga- daugelio religijų ir dalies filosofijų sudėtinė dalis. Žmones nuo neatmenamos senovės domino ši tema. Ypač didelę reikšmę apokalipsei, Paskutiniam Teismui skiria Krikščionybė. Nuo jos mažai atsilieka Islamas ir Judaizmas. Nors daugelyje tikėjimų yra minima apie vienokią ar kitokią pasaulio pabaigą, tačiau krikščionybėje Antikristas, Paskutinis Teismas, pasaulio pabaiga yra ypatingai akcentuojama ir labai svarbi tikėjimo dalis. 

   Lūžių, nelaimių, marų ir karų laikotarpiu daugelis žmonių prisimena pranašystes apie pasaulio pabaigą. Garsiausia pranašystė apie apokalipsę yra Apreiškimas Jonui. Pranašystėje gal ir yra tiesos, bet ji yra labai, labai neaiški ir ją sunku suvokti, ypač šiuolaikiniam žmogui. Tiesa pasakius, Apreiškimas Jonui yra panaši į haliucinaciją, psichinio sutrikimo viziją ir jos svarba yra tik todėl, kad ji- Biblijos dalis. Kitu atveju, mano nuomone, niekas šiam Apreiškimui Jonui neteiktų dėmesio ir jo taip netyrinėtų ieškodami prasmės. Pridėtas prie Naujojo Testamento, matyt, todėl , kad nuo pat Krikščionybės pradžios Jėzaus sugrįžimui ir pasaulio pabaigai buvo skiriamas didelis dėmesys. Pavyzdžiui, apaštalai po Jėzaus mirties iki savo gyvenimo pabaigos laukė Jėzaus Kristaus sugrįžimo. Jie ir jų mokiniai buvo įsitikinę, jog visa tai įvyks jiems dar būnant gyviems. Pirmaisiais krikščionybės amžiais Romos imperijos žmonės pajuokdavo dėl to krikščionis. Problema buvo tokia didelė, kad apaštalas Petras ir kiti įspėdavo krikščionis apie ‘‘pašaipūnus‘‘, klausinėjančius, kodėl Jėzus vis dar negrįžo... Apaštalai ir jų mokiniai nuolat ragino, pavyzdžiui, savo laiškuose; ‘‘Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo, nes Viešpaties atėjimas arti‘‘. Taip laukiama jau du tūkstančiai metų , nes tai tapo labai sėkminga ir naudinga Bažnyčiai... 

   Baimė visuomet yra galingas ginklas. Tikėjimas, kad visų laukia Paskutinio teismo diena, yra pastovios baimės kupinas priminimas palaikyti gerus santykius su Dievu ir Bažnyčia. Krikščionių dvasininkams visa tai yra gana patrauklus, pelningas bei didinantis įtaką ir žmonių paklusnumą reikalas. Šiaip pasaulio pabaiga, teologine prasme, yra ne fizinis, o metafizinis tikslas. Tas pats pasaulis, pakeičiamas į naują. Taigi Visata nebus sunaikinta. Ji transformuosis ir nebus, kokia buvo. Pasaulis pasikeičia įsikišus Dievui. Katalikų Bažnyčios Katekizmas sako: ‘‘Tad regimajai visatai taip pat skirta būti perkeistai, kad pats pasaulis, sugrąžintas į jo pirmykštę būseną, be jokių kliūčių tarnautų teisiesiems, dalyvaudamas jų išaukštinime per prisikėlusį Jėzų Kristų‘‘ [KBK, Nr.1047]. Žodžiu, visa tai yra tikėjimo dalykas, nes per du tūkstančius metų taip ir neįvyko pasaulio pabaigos, nors ne viena kartą buvo labai rimtai laukiama Jėzaus sugrįžimo. Beje, įdomu ir iškalbinga, kad Apreiškimas Jonui buvo skirtas septynioms neklusnioms Azijos Bažnyčioms... 

   Dėl Antikristo atėjimo bijoti iš vis nereikia. Jau pats žodis ‘‘anti- kristas‘‘ nurodo, kad jis yra Kristaus priešininkas. Krikščionybėje yra tapatinamas su šėtonu, yra apsišaukėlis ir antrininkas. Šiais laikais krikščionybės įtakoje esančiose šalyse, jis – Jėzaus Kristaus priešininkas, kuris pasirodysiantis prieš pasaulio pabaigą. Dėl to žmonės Antikristą sieja su pasaulio pabaiga, nors iš tikrųjų jis yra tik Bažnyčios, o ne žmonijos ir pasaulio priešas. Istorijoje Bažnyčios paskelbtų antikristų buvo toli gražu ne vienas, o oficialiai nepaskelbtų- sunku ir pasakyti. Pavyzdžiui, antikristais savo laiku buvo vadinti Romos imperatorius Neronas, Napoleonas, pranašas Muchamedas, o protestantai pavadino Antikristu netgi patį popiežių! Taip yra todėl, kad nuo pirmųjų krikščionybės amžių antikristais vadino Bažnyčios priešus, konkurentus arba nepaklusnius religiniam mokymui žmones, taip pat keliančius neramumus bendruomenėse tikinčiuosius. Dėl to kiekvienas iš mūsų, kuris nepatinka Bažnyčiai, yra neklusnus ir eina prieš Bažnyčios interesus gali būti, Bažnyčios požiūriu, visiškai teisėtai pavadintas Antikristu. Be to Antikristo figūra tapatinama ne tik su konkrečiu asmeniu, bet ir su asmenų grupe [pvz., antikristais paskelbti masonai], valstybe [pvz., Romos imperija] ar netgi reiškiniu, ideologija, filosofija, kuri priešiška Bažnyčiai ir jos mokymui (pvz., komunizmas). Visa tai gyvuoja nuo pat pradžių per visą Bažnyčios istoriją. Todėl į Antikristą reikia žiūrėti neatsietai nuo Bažnyčios savanaudiškų ir jos pačios išlikimo interesų. Mano nuomone, jis- ne pasaulio pabaigos pranašas ir ne žmonijos priešas, o patogi ir naudinga figūra gąsdinti žmones ir susidoroti su Bažnyčiai neįtinkančiais žmonėmis, organizacijomis, filosofijomis, konkuruojančiomis religijomis. 

‘‘Nepergyvenk, kad šiandien bus pasaulio pabaiga- Australijoje jau rytdiena‘‘ - amerikiečių dailininkas, karikatūristas Šarlis Šulcas

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXV)

    Šviesusis kunigaikštis išeina iš kentėjimo ir nežinojimo būsenos. Jis labai pasistūmėjo ramybės ir dieviškumo kelyje. Toliau domisi ir ieško pažinimo bei supratimo jį dominančiose srityse. Pagrindinis dėmesys- toliau į ramybę ir atsipalaidavimą, kad pasiektų visišką tylą, kurioje rastų pagrindinius atsakymus. Be to, jis po truputį įžengia į palankias išoriniame pasaulyje vystymosi fazes, ir ta banga, kuri pakilo, dar tik įgauna pagreitį. 

   Šviesusis kunigaikštis mėgsta maloniai prasiblaškyti, pakeisti kasdienybę, paieškoti įkvėpimo. Kur tik pasirodo, patelės labai pagyvėja. O kai jis gražiai Ją pakalbina ar parodo dėmesį- pagražėja. Tai nepriklauso nuo amžiaus. Turbūt dieviškosios meilės energetika patelės pagyvina ir pagražina. Taigi, meilės sąveikų atmosfera duoda apčiuopiamų rezultatų. Bet aš esu matoma, labiausiai matoma, kai esu šalia šviesiojo kunigaikščio. Džiaugčiausi būdama su juo! O keliautojas tęsia savo kelionę dieviškuoju keliu... 

   Tiesa, jis vis dar retkarčiais neatsisako velnio lašų pavartojimo, kas juntamai trukdo jo kelyje. Nors geria tik silpno laipsnio velnio lašus ir nenusigeria taip giliai, kaip nuo stipriųjų, bet laikas, kiekiai ir nuovargis padaro savo juodą darbą. Visgi jis pavertė velnio lašų gėrimą į stebėjimo ir analizės praktiką. Pavyzdžiui, rimtuose tekstuose jis skaitė, kad šios priklausomybės priežastis yra neteisingo mąstymo modeliai, kaip antai: dieninį gyvūną kamuoja beprasmybės, kaltės ar neatitikimo jausmai. Jis neigia ir nevertina savo asmenybės bei apskritai: ‘‘ Kokia viso to prasmė?‘‘. Taigi dabar jis stebi ir analizuoja mintis bei būsenas iki ir per velnio lašų vartojimą, kad rastų atsakymus ir išeitis iš šios problemos. 

 

Pasakos XXXIV dalis:

Tamsa laimi prieš šviesą

    Šiandien yra rudens lygiadienis, kai naktis mūsų platumose susilygina su diena. Nuo šiol pusiausvyra pakryps tamsos naudai. Ta proga pavasario lygiadienyje namuose užgesinta ugnis ir bendruomenės uždegta ant kalno vėl sugrįžta į namus ir ji uždegama kiekvienuose namuose. Seniau žmonės dar nesuprato daugelio gamtos reiškinių, nežinojo, kodėl dienos trumpėja, o paskui pradeda ilgėti. Dėl to tikėjo, jog tokie reiškiniai atsiranda, kadangi saulė, kovodama su tamsybių dvasiomis, silpsta. Todėl žmonės atlikinėjo apeigas, maginius veiksmus turinčius padėti saulei sustiprėti… Kai pastebėdavo, kad vėl saulė kyla aukščiau ir diena ima ilgėti, pradėdavo švęsti džiaugsmingas saulės sugrįžimo ir atsinaujinimo šventes. Žmonės buvo visuotinės gamtos aktyvūs dalyviai ir visada stengėsi padėti šviesos jėgoms. 

   Nors, iš pirmo žvilgsnio, senovės žmonių elgesys ir mąstymas atrodo labai naivus, primityvus ir nemoksliškas, bet žvelgiant iš šios dienos analogiškai, simboliškai ir peržengiant mokslo ribas, tai pasimato ne tik labai dvasingai, bet ir prasmingai bei išmintingai. Išsilavinę miesto vaikai gali pasimokyti iš šių gamtos vaikų. Pavyzdžiui, grįžtant į dabartinius laikus- labai simboliška ir tinkama mūsų dabartiniam laikotarpiui, kai artimiausiu metu truks ne tik fizinės šviesos ir šilumos, bet ir dar labiau suklestės griovimo, tamsos ir blogio jėgos. Daugeliui jau dabar sunku išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, o aplinkui siaučiant konfliktams, chaosui ir tamsiems interesams, tą padaryti bus dar sunkiau. Gyvename tamsiame laikotarpyje, kuris istorijoje periodiškai pasitaiko… 

   Tenka pastebėti, kad tokiuose tamsiuose krizių, konfliktų ir marų laikotarpiuose krikščioniškame pasaulyje žmonės, ieškodami kaltų, neretai dėl visų nelaimių imdavo kaltinti žydus. Dabar viešai nekaltinami žydai, bet, pavyzdžiui, privačioje sferoje ar Bažnyčios neviešuose susibūrimuose [tas pasitaikydavo] teko išgirsti apie žydų sąmokslą, apie žydų tautos viršūnių norą užvaldyti pasaulį ir t.t. Šioje vietoje reikia pažymėti, kad iki šiol pagrindinės šiandienos krikščionių bažnyčios yra išlaikiusios priešiškumą žydams, nors, kitaip negu anksčiau, dabar viešai nerodo nei menkiausio antisemitizmo. 

   Nemanau, kad dėl dabartinės krizės, karų ir visų negandų reikia kaltinti žydų tautą, nors visiškai sutinku, kad žydų tautos atstovai vaidina labai svarbų vaidmenį, nes užima svarbias pozicijas pasaulio šalių visuomenėse. Būtina pastebėti, jog žydų tautos elitas yra nevieningas ir kovoja įvairiose pusėse bei būna priešiškose pozicijose. Aplamai, šioje situacijoje reikėtų kaltinti ne kurią nors vieną tautą, o tamsių blogio jėgų atstovus, kurie valdo neakivaizdžiai, per savo atstovus, ar valstybių autoritarinius lyderius bei kitus valstybių valdžios atstovus, dėl kurių nusikalltimų, blogos veiklos ar neveiklumo kenčia žmonės ir pasaulis. 

   Mūsų protėviai minėdavo šį gamtos reiškinį, nes manė, jog tai svarbu, prasminga ir atitinkamai nusiteikdavo bei nusistatydavo veiksmus kitam laikotarpiui. Visas kosmosas yra cikliškas, ritmiškas ir dinamiškas. Po tamsos ateina šviesa!

Gerbkime visas tautas

    Rugpjučio 23-oji yra Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti bei Baltijos kelio diena. Ši diena mums primena apie pakantumą tautoms, pagarbą ir jų laisvą apsisprendimą ir, kad jokiu būdu negalima nei vienos tautos pavergti, įkalinti ar naikinti. Istorija moko, jog turime gerbti visas tautas. Nėra blogų tautų. Tik mūsų iškrypęs, nenormalus požiūris padaro kokią nors tautą blogą ar net neverta egzistuoti. Todėl nesileiskime suklaidinami ir labai priešiškai nuteikiami prieš kurią nors tautą. Visada siekime tautų sutarimo, ne smurto, o diskusijų, vedančių į progresyvius ir teisingus sprendimus. 

   Lietuvos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos istorija yra ne tik lietuvių tautos istorija - ji apjungia visas nuo seno mūsų šalyje gyvenančias tautas. Dėl to visų šalyje gyvenančių tautų istorija yra Lietuvos istorija. Visiškai teisėtai Lietuvos žydai siekia, kad jų istorija būtų traktuojama kaip Lietuvos istorijos dalis ir paminėta vadovėliuose. Juk Lietuvos tautų istorija buvo ir yra svarbi valstybei ir jos žmonių gyvensenai, pasaulėžiūrai ir t.t. 

   Mano nuomone, visiškai nereikalinga ir neverta žydų labai kritikuojamų karo ir pokario partizanų bei kitų kovotojų už Lietuvos laisvę kelti į pagrindinius Lietuvos didvyrius. Tuo labiau, kai yra turinčių tokių pačių ar netgi didesnių nuopelnų, kovojant su okupantais kitų didvyrių. Juk puikių asmenybių, kovotojų už Lietuvos laisvę, didvyrių buvo toli gražu ne vienas ir ne keletas. Tada kam taip reikia priešinti tautas, kai galime rasti ir iškelti abiems pusėms priimtinus didvyrius? Žinoma, visais klausimais negalima vadovautis vien tik Lietuvos žydų bendruomenės norais, bet iš abiejų pusių veikiant gera valia kompromisą, sutarimą galima rasti, tuo labiau, kai esame vienos ir tos pačios Lietuvos istorijos dalis.

Kreivų veidrodžių karalystėje – noras sudaužyti kreivus veidrodžius (XXXIV)

    Kiekvieną kartą išėjęs į viešumą, mėgsta nudžiuginti širdis, dovanodamas dvasines meilės gėles toms, kurioms jų labai reikia. Dažnai įvykdavo sielų susitikimai ir jis širdies akimis paliesdavo josios Tavąją. O mylinčios širdys leisdavo meilės strėles, kurių kiekviena tiesiai į šviesiojo kunigaikščio širdį. Rodos, kad jis dalyvauja meilės puotoje, kurioje gauna stiprų didžiulės mistinės dieviškos meilės pajautimą. 

   Jis buvo kryžkelėje. O Kūrėjas tyli. Nesako nieko. Gyvenimas nerodo ženklų, kelio krypties. Nėra nieko. Ir jis toliau intensyviai galvojo apie save, savo gyvenimą ir savo gyvenimo kryptį, kol galiausiai suprato, kad galvojimo būdu suprasti- tai patirti nesėkmę. Juk tas galvojimas yra apie save iš savo menko pasaulėlio. Gyvenimas ir Viskas yra tiesiog nesulyginimai didesni už individo protą ir jo gyvenimą! Todėl šiame laikiname ir trapiame gyvenime svarbu rasti ne tik man svarbius atsakymus, įgyvendinti savo svajones ir norus, patirti nuostabių įspūdžių, bet ir atrasti atsakymus, kuriuos siunčia Kūrėjas. Taip, visiškai pagrįstas klausimas, šviesusis kunigaikšti, yra apie tai, ko tu nori iš gyvenimo, tačiau kur kas svarbiau yra tau suprasti, ko gyvenimas nori iš tavęs, ką Kūrėjas nori per tave išreikšti? 

   Tik savo sustingusioje vienatvėje jis prisimena Kūrėją, buvimą. Vienatvė- tai kelias, kuriuo likimas dieninį gyvūną veda į jį patį. Jis ieškodamas atsakymų pradėjo save ruošti panirimui į savo būties gelmes. 

   Pasakos XXXIII dalis: http://mindaugaspliauga.blogspot.com/2022/05/kreivu-veidrodziu-karalysteje-noras.html 

Nors Rusija ir kelią grėsmę, bet nėra taip blogai

   Pasitinkame Valstybės dieną labai įsitempę, nes Lietuva tapo viena iš geopolitinio konflikto epicentrų. Tai visiems kelia nerimą. Visgi, mano nuomone, nėra viskas taip blogai ir beviltiška, nors konfliktas ir eina mums nepalankia kryptimi. Juk kitaip negu Ukrainos, Gruzijos, Moldovos atveju ar buvome tarpukariu, šiuo metu esame ES ir NATO nariais. Dėl to mums visiškai nereikia panikuoti, isterikuoti, įtikinėti ir tikrinti Vakarų valstybes, ar jos mus vis dar myli? Esu įsitikinęs, jog Baltijos šalys šiuo metu nėra ir netgi negali būti mainų ir dalybų objektu derybose tarp Vakarų ir Rytų didžiųjų valstybių. Juk ar galite įsivaizduoti, kad Rusijos Kaliningradas, Šiaurės Kaukazas galėtų būti dalybų objektas? Taip ir Lietuva būdama ES ir NATO teritorija negali būti dalybų objektas. Dar daugiau pasakysiu- netekusi Baltijos šalių, NATO ir ES subyrės kaip subyrėjo TSRS. Dėl to mes galime būti visiškai tikri, kad NATO pasiryžusi ginti Lietuvą. Mums visiškai nereikia nuolat nerimauti dėl NATO ryžto ir galimybių. Tik dėl išorinių ir vidinių priežasčių sukelto NATO ir ES kolapso Lietuvai gali kilti realus pavojus. Todėl nereikia performansų ir taip provokuoti Rusijos, aštrinti regione ir pasauliniu mastu [Taivanis] situacijos, kuri ir be mūsų pastangų yra labai įkaitusi. Manau, kad Lietuvos užsienio politika privalo būti nukreipta į ES ir NATO telkimą, vienijimą ir pagalbą Ukrainai ir Rytų partnerystės šalims. Prezidentas su valdančiąja koalicija vidaus politikoje taip pat privalo vienyti Lietuvą, kelti dvasią ir pagelbėti verslui bei piliečiams kovoje su geopolitikos iššūkiais ir dėl to kylančiomis problemomis. Taip pat, užuot reikalavus iš NATO ir ES didesnės paramos ir keldama aliarmą dėl Rusijos galimos agresijos, Lietuva privalo paruošti visą reikalingą karinę infrastruktūrą, kad galėtume priimti normaliomis sąlygomis NATO diviziją ar bent jau brigadą. Žodžiu, Lietuvos valdžiai reikia susitelkti į darbus ir pozityvą, o ne į Rusijos baimę, savo interesų iškėlimą virš visų ir susipriešinimą su nepatinkančiais. Taip pat nereikia pernelyg susitelkti į įsiteikimą Vakarų šalių lyderiams ir nerimavimą dėl jų noro mus ginti. Norint taikos ir klestėjimo, mums to daryti visiškai nereikia ir netgi yra labai pavojinga ir nuostolinga. Mums tereikia būti pareigingais NATO nariais, siūlyti idėjas [bet neatlikinėti performansus], vykdyti telkiančią bei padedančią politiką ir viskas. Visa kita nuo Lietuvos politinės valdžios šiek tiek arba visiškai niekas nepriklauso. Dabartiniame geopolitiniame konflikte, kaip ir visada, viskas priklauso nuo pasaulinio masto lyderių ir jėgų sprendimų, interesų ir galimybių. Pastebėtina, kad iki šiol pasaulinės galios konflikte veikia labai racionaliai ir atsakingai. Taigi, būkime ramūs ir tikėkimės geriausio!